Daugiau nei prieš pusantro šimto metų išrastas radiatorius šiandien turi atlaikyti intensyvią modernesnių šildymo įrenginių konkurenciją. Kol kas jam puikiai sekasi.

Remiantis istorija, radiatorius buvo išrastas Rusijoje, Sankt Peterburge, apie 1855 metus. Radiatorius – dailioji centrinės šildymo sistemos dalis. Supaprastintai jo veikimo schemą būtų galima apibūdinti taip: katile pašildomas vanduo, iš kurio jis vamzdžiais pumpuojamas iki radiatoriaus, apšildančio patalpą. Iš esmės ši schema nepasikeitė iki šiol, tačiau pakito radiatoriaus techniniai duomenys, statusas šildančių įrenginių grupėje, vartotojų požiūris ir, žinoma, dizainas.

Radiatoriams kenkia savivalė

Santechnikos darbus atliekančios bendrovės „Santana“ vadovas Antanas Budreckis įsitikinęs – kalbėti apie radiatorinio šildymo išnykimą tikrai negalime, nors radiatoriai šiandien turi nemažai konkurentų: „Privačiuose namuose vienareikšmiškai pirmauja grindinis šildymas, radiatoriai čia nustumiami į antrą eilę“.

Visgi, anot jo, grindinis šildymas patogus, jeigu, tarkime, dviaukščio namo grindys yra betonuojamos. „Jei namas karkasinis, grindinis šildymas išeina labai brangus. Kai žmonės negali sau leisti investuoti daugiau pinigų, dažnai pasirenka radiatorinį šildymą. Tokiu atveju montuojame žematemperatūrį šildymą – dedame ilgus, galingus radiatorius, kad esant žemai temperatūrai išgautume tą patį efektą, kurį gauname su šildomomis grindimis“, – paaiškina.

Šildymo įranga prekiaujančios bendrovės „Vilpra“ atstovų pastebėjimu, individualių namų gyventojai paprastai renkasi aliuminius radiatorius, išsiskiriančius galimybe stebėti paduodamo vandens kokybę bei spaudimą. Iš lengvo, bet patvaraus aliuminio liejami radiatoriai vertinami dėl savo ilgaamžiškumo bei aukšto efektyvumo.

Tačiau, kaip sako šildymo sistemas montuojantis A. Budreckis, aliuminio radiatoriai nėra pigūs, todėl daugiabučių gyventojai dažniausiai renkasi kur kas pigesnius plieninius. Iš principo šių radiatorių specialistas nepeikia. Jis pabrėžia, kad tinkamai įrengti plieniniai radiatoriai funkcionuoja gerai, tačiau jie neištveria bet kokio savavališko įsikišimo į namo šildymo sistemą. „Sakykime, daugiabutyje žmogus vasarą sugalvoja pasidaryti buto remontą ir išleidžia iš sistemos vandenį. Pastovėję be vandens tie skardiniai radiatoriai staigiai prakiūra“, – įspėja „Santana“ vadovas.

Daugiabučių šildymo sistemą išbalansuoja ir savanaudžiai gyventojai. „Mūsų daugiabučiuose vyrauja vienvamzdė šildymo sistema. Vadinasi, vanduo pakyla į viršų ir iš viršaus krenta į apačią. Tarkim, turim penkių aukštų namą. Nors man reikia 1 metro radiatoriaus, aš užsidėjau 1,50 m. Ketvirtame aukšte gyvenantis Juozas – 1,80 cm, Tadas trečiame aukšte – 2 metrus, o aš gyvenu pirmame aukšte ir pagal visus reikalavimus įsidėjau 1 metro radiatorių. Taigi aš drebu, o jie kaista. Turi būti bendri reikalavimai, kad visiems atiduotų vienodą šilumą“, – dažniausiai daugiabučiuose pastebimas bėdas vardija A. Budreckis.

Tokių dalykų, anot jo, pasitaiko, kai radiatoriai keičiami neatsižvelgus į namo šildymo sistemos ypatumus, tinkamą galingumą, be suderinto projekto. „Daugiabučiams skirti radiatoriai pagal savo technines charakteristikas skiriasi nuo skirtų individualiems namams“, – pabrėžia jis.

Pagyros ketui

Jei daugiabučių gyventojai sutinka investuoti šiek tiek daugiau, A. Budreckis vienareikšmiškai siūlo naujos kartos ketaus radiatorius. „Dabar populiariausi čekiški, naujo tipo ketaus radiatoriai. Jie ilgaamžiai – pajungėm ir galim pamiršti“, – sako santechnikos darbus atliekančios įmonės vadovas.

Palyginus su senais, sovietmečiu statytais ketaus radiatoriais, šiuolaikiniai yra nepalyginamai taupesni. „Tarkim, dešimties sekcijų ketaus radiatorius. Vienoje sekcijoje telpa 3 litrai vandens, jis suvartoja labai didelius kiekius vandens. Vien dėl to žmonės keičia senus vamzdynus, sistemą. Joje sumažėja vandens kiekis, vadinasi, mažiau vandens sąnaudų – kaštai automatiškai mažesni“, – naujo tipo ketaus radiatorių su senaisiais lygina A. Budreckis.

Tačiau būna atvejų, kai senieji radiatoriai namuose išlaiko savo pozicijas. „Senamiesčiuose būna tų vadinamųjų Smetonos laikų radiatorių. Žmonės juos restauruoja, perdažo ir palieka. Tokiu atveju efektyvumo per daug nežiūri. Svarbu grožis“, – sako pašnekovas.

Anot jo, rasti norimo tipo ir dizaino radiatorių šiais laikais ne problema. Svarbiausia žinoti, kokios galios įrenginio reikia.

Nebijokite keisti

Ilgametis duetas – architektė Audronė Ambrazienė ir interjero dizainerė Daiva Pocevičienė sako, kad nors radiatoriai būstuose matomi mažiau, jie tebenaudojami ir nebėra tokie vienodi kaip anksčiau. „Be įprastų modelių, esančių po langų angomis, šiandien turime įdomesnių formų, vertikalių, kabinamų ant sienos. Jie užima mažai vietos, nes yra be galo ploni, tačiau dėl savo unikalios konstrukcijos, išlaiko reikiamą šilumos kiekį. Vertikalūs radiatoriai turi daug galimybių, skirtingų dizainų ir įvairių spalvų“, – naujos kartos radiatorių pliusus vardija interjero specialistės ir pabrėžia, kad radiatoriai gali tapti originaliu interjero elementu.

Citata: Be įprastų modelių, esančių po langų angomis, šiandien turime įdomesnių formų, vertikalių, kabinamų ant sienos. Jie užima mažai vietos, nes yra be galo ploni, tačiau dėl savo unikalios konstrukcijos, išlaiko reikiamą šilumos kiekį.

Modernūs, lengvi aliumininiai bei plieniniai radiatoriai pamažu keičia senuosius ketaus, tačiau ne visada. A. Ambrazienė ir D. Pocevičienė teigia, kad priklausomai nuo interjero stilistikos, naudojami ir ketaus radiatoriai, kurie „yra didelio našumo ir nepaprasto grožio, gali būti marginami įvairiais reljefais ir vadinami tikru meno kūriniu“. Tokie retro stiliaus radiatoriai yra ilgaamžiai, atsparūs smūgiams, tad gali tarnauti ilgai.

Tačiau ne visi bute rasti šildymo prietaisai džiugina akį. Kartais kartu su butu gauti radiatoriai tėra būtina, bet niekur nederanti detalė, kurią interjero kūrėjai priversti kaip nors „apžaisti“. A. Ambrazienė ir D. Pocevičienė sako, kad su šia problema daugiausia susiduria daugiabučiuose, ypač – senesnės statybos: „Galimybė pakeisti radiatoriaus dizainą būna labai maža, nes dažnai jie yra centralizuoto šildymo sistemos dalis. Kiekvienas radiatorius turi savo varžą ir tipą. Yra tam tikras standartas ir dizaino šioje vietoje nepasirinksi, nebent juos galima nudažyti pasirinkta spalva. Todėl belieka užleisti ilgas dienines užuolaidas, arba tiesiog grožėtis vaizdu pro langą su "priedais".

Tuo metu architektė Rūta Barisaitė svarsto, kad techninės radiatorių keitimo pusės bijoti nereikia, tačiau reikia su ja „skaitytis“ ir pasikliauti specialistais.

„Įsigijus būstą ir investavus į jį nemažą sumą pinigų, gali kilti noras techniškai gerus, tačiau estetiškai nepriimtinus radiatorius palikti, tikintis, kad galbūt jie nelabai matysis ar per laiką pasimirš ir „nebeklius už akių“. Visgi nusprendus investuoti į interjerą reikėtų nepasiduoti tokiai pagundai – praktika rodo, kad ta viena vienintelė detalė, prieš kurią buvo užsimerkta, gali trukdyti džiaugtis namais, kurių interjeras visais kitais atvejais būtų labai džiuginantis“, – sako ji.

Kartais išeitimi tampa ir speciali apdaila ar grotelės. Anot architektės, sprendimai priklauso nuo kiekvieno konkretaus atvejo: “Reikia žiūrėti, koks yra interjero stilius, koloritai, charakteris ir pagal tai rinktis tinkamiausią sprendimą, nepamirštant ir techninių savybių, kurios visgi taip pat yra esminės inžinerinei įrangai“.

Visada yra išeitis

R. Barisaitė pritaria ankstesnių pašnekovų nuomonei ir sako, kad kartais radiatoriai yra būste esanti vertybė, kurią reikia išsaugoti. „Sakyčiau, dirbant istoriniame, pvz., tarpukario būste, kuriame yra išlikę to laikmečio radiatoriai, juos vienareikšmiškai reikėtų saugoti. Jei jų nėra, greičiausiai reikėtų pagalvoti apie atkūrimą – tokios detalės padeda atkurti autentišką dvasią. Pavyzdžiui, labai gražiai atrodo restauruoti radiatoriai tarpukariniame J.Lapėno name, Kaune“, – pasakoja architektė.

Jos nuomone, radiatorius gali būti ir niekuo neišsiskiriančia visumos detale, ir interjero akcentu. Bet kuriuo atveju, „gerame interjere detalės negali būti atsitiktinės, jos visos turi būti apgalvotos, turi būti nuspręsta jų „vieta“ interjere“. R. Barisaitės nuomone, kuriant interjerą radiatoriams kartais tiesiog neskiriama pakankamai dėmesio.

„Kartais kuriant interjerą jau esantys radiatoriai gali tapti kliūtimi. Tada reikia ieškoti išeičių“, ­– apie architekto darbe pasitaikančias situacijas kalba ji ir pateikia pavyzdį iš savo projekto: „Bute Vilniaus Naujamiestyje, kurio interjerą kūriau, buvo sudėti žemi balti radiatoriai. Jie tapo tikru iššūkiu, nes visiškai nederėjo prie buto interjero sprendinių ir kolorito. Šią problemą padėjo išspręsti gana paprastas sprendimas – perdažyti matomas radiatorių dalis juoda spalva. Tokiu būdu jie lyg atsitraukė žingsniu atgal, nebeužimdami ryškiausio ir labiausiai matomo elemento vietos, o tiesiog „suėjo“ į darnią visumą su kitais elementais šio buto interjere“, – sako R. Barisaitė, įsitikinusi, kad išmaniai dirbant radiatoriai gali padėti sukurti siekiamą efektą net ir itin švaraus, minimalistinio dizaino būste.

Bendrovės „Vilpra“ specialistai išskiria 3 svarbiausius veiksnius, į kuriuos būtina atsižvelgti įrengiant arba keičiant radiatorius:

• Maksimalų slėgio ir temperatūros režimą centrinio šildymo sistemoje tam tikroje vietoje. Šie duomenys nulems, kokiais parametrais turėtų pasižymėti radiatoriai.

• Būtiną šilumos galią, reikalingą apšildyti tam tikrai patalpai. Tai svarbu, norint apskaičiuoti radiatorių kiekį ir jų išmatavimus.

• Būsto tipą: daugiabutis ar nuosavas namas.