Būstas palėpėje skamba viliojančiai: gera vieta mieste, virš galvos – jokių kaimynų, o pro langus – dangus ir stogai. Vis dėlto masinio miestiečių kraustymosi į mansardas, ypač senuose namuose, nėra. Kodėl?

Beveik du dešimtmečius nekilnojamojo turto srityje dirbantis bendrovės „Ober-Haus“ Senamiesčio biuro vadovas Marius Čiulada sako, kad palėpių apgyvendinimo procesas juda gana lėtai, nors pastebi, kad pastaraisiais metais estetiškų, į senamiesčio panoramą jautriai įsiliejančių mansardų sostinėje daugėja.

Reikalauja kantrybės ir lėšų

„Prieš 10–15 metų palėpių situacija buvo tokia: jei kažkas turėdavo butą senamiestyje, viršutiniame aukšte, nusipirkdavo plotelį pastogėje, įsirengdavo, įsidėdavo stoglangį, pasistatydavo elektrinį radiatorių, ir tai būdavo tokia tamsi, neįdomi nuskriausto vaiko vieta. Su dizainerių išpopuliarėjimu, individualių sprendinių, technologijų ėjimu į priekį, augant nekilnojamojo turto kainoms, palėpės tapo įdomesnės ir patrauklesnės“, – pastebi M. Čiulada. Palėpės patrauklios, tačiau prieinamos ne kiekvienam.

Apleistos palėpės transformacija į modernų butą gali kainuoti tiek pat, kiek pastatyti namą. Nekilnojamojo turto ekspertas sako, kad į bendrą kainą reikia įtraukti ir energiją bei laiką, kurių prireiks pasiryžus sutvarkyti seną pastogę: „Tai imlu laikui, pastangoms, žmogiškiems santykiams, tai varginantis ir sudėtingas procesas. Jei devyni iš dešimties gyventojų sutinka dėl palėpės rekonstrukcijos, bet vienas žmogus pasako ne, viskas gali užstrigti, pakibti neapibrėžtai ilgam ir varginančiam procesui, prieiti net iki teismų. Kitas etapas – derinimas su institucijomis. Taigi senos palėpės sunkiai įsisavinamos. Todėl senamiestyje tiek daug trupančių čerpinių stogų, nors norinčių tokių erdvių gal ne vienas ir ne du.“

M. Čiulados akimis, tvarkinga pastogė naudinga visiems namo gyventojams, nes patalpų savininkai sutvarko ne tik namo stogą. Sutikusi, kad palėpė būtų apgyvendinta, namo bendruomenė gali išsiderėti laiptinės remontą, naujus kanalizacijos stovus, naują elektros instaliaciją. „Senais gerais laikais būdavo atsilyginama skalbimo mašinomis ir kuo tik nori“, – šypteli nekilnojamojo turto pardavėjas.

Gera investicija

Nors palėpės sutvarkymo procesas sudėtingas, išaugus nekilnojamojo turto kainoms tai, anot M. Čiulados, vis tiek yra gera investicija. Kvadratinis metras įrengtoje mansardoje esą gali kainuoti ir 3, ir 5 tūkst. eurų. Kaina priklauso ne tik nuo įrengimo, bet ir nuo vietos, pro langus atsiveriančio vaizdo. Galutinė mansardos kaina susideda iš daugybės dedamųjų, tačiau paprastai pastogėje įrengtą butą galima įsigyti 10–15 proc. pigiau nei analogiško įrengimo butą kitame namo aukšte. „Žinoma, reikia lyginti obuolius su obuoliais, nes apačioje gali būti butas su senu remontu, o viršuje nauja palėpė su nauja inžinerija, langais. O naujos statybos namuose su įspūdingo aukščio palėpėmis, dideliais langais, pro langus atsiveriančiais vaizdais toks butas gali būti patrauklesnis nei standartinio tūrio“, – sako M. Čiulada.

Jis pastebi, kad į mansardas mieliau žvalgosi jaunesni, kūrybingesni, nestandartiškai mąstantys žmonės. Nors gyvenimas mansardose visada šiek tiek romantizuojamas, reikia būti nusiteikus ir tam tikriems nepatogumams. Pavyzdžiui, vasarą per neuždarytą stoglangį gali prilyti, žiemą juos apsninga, tokių langų priežiūra sudėtingesnė nei standartinių. Be to, tik labai moderniai įrengtos mansardos turi balkoną.

Ieškantiems būsto palėpėje M. Čiulada pataria įvertinti apšiltinimą, hidroizoliaciją, langų kokybę ir garantiją, inžinerinius tinklus ir juridinį patalpų statusą, nes netvarkingi dokumentai gali užkirsti kelią banko paskolai.

Naujos kartos palėpės

Susidomėjimą palėpėmis Vilniuje pastebi ir interjero architektė Vaida Atkočaitytė-Dališanskienė. Jos nuomone, lemiamu veiksniu tapo Senamiestyje, Užupyje ir naujajame Paupio rajone statomų daugiabučių architektūra – po šlaitiniais stogais statytojai iškart suplanavo išskirtinės erdvės butus.

Citata:Didelė ir dažna klaida – perkant palėpę naujai statomame name interjero dizainerį-architektą kviesti tik apdailos darbams.

Palyginti su senais namais, architektams ir interjero dizaineriams dirbti tokiose erdvėse kur kas lengviau: išvengiama dokumentų ruošimo, leidimų gavimo etapo, rūpinimosi inžineriniais klausimais, langais ir pan. „Naujuose namuose jau yra pastato architektų parinkti stoglangiai, atitinkantys pastato fasado idėją ir pritaikyti konkrečiai erdvei. Interjero dizaineris ir užsakovas gali matyti, kokia yra erdvė, kiek natūralios šviesos patenka į patalpą. Taip daug lengviau įvertinti situaciją ir priimti geriausius sprendimus, kur kokią zoną ir funkciją projektuoti. Taip pat aiškiai matomi vaizdai pro langus, galima vertinti, ar arti kiti kaimynai, ar yra kažkokių patrauklių vizualinių objektų, kuriuos norisi matyti nuo sofos, valgomojo stalo ir pan. O projektuojant naujus stoglangius senoje palėpėje galima tik nuspėti būsimus vaizdus ir būsimą šviesos kiekį“, – naujųjų mansardų privalumus vertina interjero architektė. Trūkumas romantikams: naujos statybos namuose nėra senų namų autentikos, pavyzdžiui, medinių balkių ar plytų mūro sienų.

Kam nusiteikti?

V. Atkočaitytė-Dališanskienė sako, kad palėpės amžius lemia ir jos įrengimo scenarijų. Įrengiant patalpas sename name, pirmiausia reikės nuveikti daugybę paruošiamųjų darbų: pasirūpinti leidimais ir pan. „Priklausomai nuo senos palėpės būklės, reikės ne tik interjero dizainerio ar architekto paruošto interjero projekto, bet ir konstrukcinio projekto, kur bus įvertintos esamos perdangos ir stogo konstrukcijų būklė, apskaičiuotos būsimos ir galimos apkrovos. Jeigu buvusių palėpės ar viso daugiabučio savininkų stogas būna neprižiūrėtas, gali tekti keisti dalį, o gal ir visus laikančiuosius konstrukcinius elementus, gal net ir stogo dangą, taip pat įrengti nemažai kitų inžinerinių elementų, tokių kaip vanduo, kanalizacija, elektra, rekuperacija, vėdinimas“, – aiškina ji.

Perkant mansardą naujos statybos name, architektės nuomone, svarbiausia išsiaiškinti, koks bus galutinis erdvės aukštis (ypač žemiausiose patalpos vietose), kaip sumažės erdvė, kai bus galutinai baigti visi stogo šiltinimo, gipso lubų įrengimo darbai ant šlaitų, grindų betonavimo darbai, nes tai gali apriboti užsakovų ir dizainerių galimybes laisvai planuoti būsimus namus.

Norintiems patogių ir stilingų namų palėpėje specialistė pataria nusiteikti kompromisams: „Bute su šlaitinėmis lubomis planuojant baldų išdėstymą sumažėja galimybė laisvai rinktis, kur stovės lova, stalas, virtuvė, vonia ar dušas, nes kai kur gali tiesiog pritrūkti aukščio. Tačiau kaip ir kiekviena erdvė, taip ir palėpės turi savo privalumų ir daugelio norimo išskirtinumo, todėl pasiryžus gyventi palėpėje reikia kantrybės ir nusiteikti galimiems netikėtumams tiek senos, tiek naujos statybos butuose.“

Svarbu žinoti, kad, norint kuo geriau išnaudoti buto erdves ir prisitaikyti prie šlaito, didžiąją dalį baldų reikės gaminti, o tai gali padidinti planuojamą biudžetą.

Projektavimo sunkumai

V. Atkočaitytė-Dališanskienė sako, kad didelė ir dažna klaida – perkant palėpę naujai statomame name interjero dizainerį-architektą kviesti tik apdailos darbams, kai bendra namo inžinerija išvedžiota, stogo šiltinimas paslėptas po gipskartonio lubomis, o grindys išbetonuotos. Anot jos, interjero dizaineris-architektas prie statybų proceso turėtų prisijungti kuo anksčiau, kad pasirinktas patalpas būtų galima kuo labiau pritaikyti būsimų gyventojų poreikiams.

Interjero architektė sako, kad projektuojant palėpę itin svarbu išspręsti vėdinimo ir šaldymo sistemų klausimus, nes priklausomai nuo pasirinktos stilistikos vamzdžių integravimas ir paslėpimas lubose gali smarkiai paveikti lubų konfigūraciją. Šlaitinės lubos riboja baldų ir santechnikos prietaisų išdėstymą, tačiau kartu žemiausias, neprieinamas vietas galima išnaudoti daiktams laikyti.

V. Atkočaitytės-Dališanskienės teigimu, skirtingai nei standartinio buto, palėpės neįmanoma suprojektuoti joje neapsilankius: „Projektavimas ir baldų dėliojimas plane yra labai apgaulingas, kartais gali atrodyti, kad viskas telpa arba, priešingai, niekas netelpa. 3D vaizdo kūrimas ir patalpos pjūviai labai padeda projektavimo procesui ir yra būtini, tačiau, mano nuomone, būtina gyvai pajausti erdvę, nes mansardoje yra vietų, kur erdvė atsiveria ir kur labai užsispaudžia. Tai būtina įsivertinti ir pajusti gyvai. Palėpėje taip pat itin svarbus langų išdėstymas ir santykis su vaizdais pro juos.“

Kitas sudėtingas palėpių projektavimo momentas – dirbtinis apšvietimas. Kaip ir kiekviename šiuolaikiniame interjere, palėpėje būtini skirtingi apšvietimo sluoksniai, tačiau čia itin svarbu gerai apgalvoti šviestuvų vietas ir zonas, kad šviesa nesikoncentruotų tik vienoje kambario zonoje, pavyzdžiui, tik aukščiausioje lubų vietoje. „Reikia pasirūpinti ir šlaito apšvietimu. Tai gali vizualiai pakelti ar vizualiai palengvinti šlaitines lubas. Ypač daug dėmesio reikia skirti žemiausioms patalpų vietoms“, – sako interjero architektė.

Ji prisimena projektą, kai lubos vienoje buto dalyje buvo labai aukštos, o kitoje labai žemos. Pagrindinėje dalyje jos susijungė kampu, todėl patekus į patalpą prieš akis atsivėrė didžiulė nevaldoma lubų šlaito plokštuma, iškreipianti erdvės mastelį. „Atrodė, kad nėra nei sienų, nei lubų, o tolimiausias kampas atrodė labai slegiantis, todėl buvo priimtas sprendimas užpildyti tuščią lubų plokštumą ir ją apšviesti, suteikti jai išskirtinumo. Iš gipskartonio buvo suformuoti tarsi atsilenkiantys lubų elementai, kurie tapo plokštuma šviestuvams“, – prisimena V. Atkočaitytė-Dališanskienė.

Kitame objekte apšvietimo sprendimus apsunkino per visą šlaito ilgį einantys stoglangiai. „Tai reiškia, kad dalies erdvės ploto neišėjo apšviesti, nes nebuvo galimybės sumontuoti šviestuvų. Šiuo atveju buvo montuojamas paslėptas LED juostų apšvietimas po stoglangiais ant vertikalios plokštumos arba po baldais. Taip pat buvo išnaudota šlaito plokštuma ir ant jos sumontuoti išskirtinio dizaino sieniniai šviestuvai, kurie suteikė unikalumo pačiai erdvei ir padėjo suvaldyti didžiules lubų plokštumas“, – problemos sprendimą aiškina specialistė.

Stoglangių galimybės

Skirtingai nuo dirbtinio apšvietimo, natūralios šviesos patekimo klausimą paprastai išspręsti paprasčiau. Architektė sako, kad šiuolaikinės langų gaminimo technologijos ir nauji sprendimai išskaidant stoglangį į keletą skirtingų krypčių segmentų leidžia turėti dar daugiau natūralios šviesos nei tradiciniai stoglangiai.

Modernios kartos stoglangiai gali padėti išplėsti mansardos erdvę ir optimaliai išnaudoti plotą net žemiausiose palėpės vietose, nes jie iš esmės yra daug plonesnė konstrukcija nei pats stogas su savo konstrukcija, reikiamomis šiltinimo medžiagomis ir stogo danga. „Tad iš tiesų bet kuris stoglangis didina patalpos aukštį toje vietoje, tačiau norint turėti dar daugiau erdvės ir aukščio, vertėtų pasidomėti išskirtiniais stoglangių variantais. Galimybės iš tiesų beribės – nuo patalpos paaukštinimo, erdvės išplėtimo ir saulės šviesos padidinimo iki langų, kurie transformuojasi į balkonus ar mini terasas. Tokie transformuojami langai padeda ne tik įsileisti daugiau saulės ar gryno oro, bet ir turėti galimybę palėpėje mėgautis galimybe išeiti į lauką ir atverti panoraminį vaizdą“, – sako V. Atkočaitytė-Dališanskienė.

Pliusai atperka minusus?

Apibendrindama mansardų privalumus ir trūkumus, didžiausiu pliusu architektė vadina nestandartinę erdvę ir galimybę mėgautis pro langus atsiveriančiais vaizdais: „Palėpių privalumas yra stoglangiai, kurie suteikia galimybę turėti daugiau šviesos nei namuose su standartiniais langais. Stoglangiai formuoja vaizdą į dangų, lyg padeda atitrūkti nuo žemės, gatvių ar mašinų, padeda susikurti šviesią ir jaukią savo erdvę.“

„Tamsioji“ tokių erdvių pusė – ribotos galimybės laisvai planuoti baldus ir sunkiai prieinamos ir išnaudojamos vietos. Anot jos, kai kurie palėpiniai kambariai ar zonos dėl žemų lubų gali atrodyti slegiančios. Norint to išvengti, reikia naudoti tam tikrus vizualinius sprendimus. Senos palėpės nepatrauklios dėl įvairių ribojimų, paruošiamųjų darbų ir statybų sudėtingumo.

V. Atkočaitytė-Dališanskienė sako, kad, nepaisant bendrų privalumų ir trūkumų, butas palėpėje netiks mėgstantiems standartinius sprendimus ir tipines erdves, o žemos šlaitinės lubos bus kančia aukštaūgiams. „Jei standartiškai vidutinio ūgio žmonėms projektuojant mansardą ant plano žymimos vietos, prie kurių būsimas gyventojas galės prieiti nepasilenkęs, tai aukštam žmogui mažėja naudingas buto plotas, kur jis netrukdomai ir nesusilenkdamas gali vaikščioti patalpoje“, – atkreipia dėmesį architektė.