1920-iais sukurtą gyvatuką galima vadinti jaunesniuoju radiatoriaus broliu. Šis įrenginys atsirado „iš reikalo“, pastebėjus, kad vonią šildantis radiatorius yra apkraunamas šlapiais rankšluosčiais ir drabužiais. Šimtmetis nepakeitė pirminės gyvatuko funkcijos, tačiau gerokai pakoregavo jo išvaizdą. Kartais – tiesiog neatpažįstamai.

Justė Žibūdienė, architektė ir studijos TOOTA įkūrėja, sako, kad žodis „gyvatukas“ mūsų kalboje likęs iš tų laikų, kai gyvatėlės formos įrenginys buvo bene vienintelis pasirinkimas. „Šiandien gyvatukas nebėra tik rankšluosčių džiovintuvas. Dažnu atveju, tai – lygiavertė vonios kambario interjero detalė, kaip ir maišytuvai, veidrodžiai ar laikikliai“, – sako ji, tad ir planuoti jį pataria kartu su kitais prietaisais.

Architektė pabrėžia, kad iš anksto būtina numatyti ne tik vietą, bet ir konkretų modelį, nes skirtingiems modeliams reikės skirtingo pajungimo būdo bei aukščio. „Tokių prietaisų įvadų koregavimas ne laiku gali atsieiti ne pigiai, nes dažniausiai gyvatukai montuojami ant plytelėmis išklijuotų sienų“, – įspėja J. Žibūdienė.

Kitas svarbus momentas – gyvatuko jungimas į sieną: “Turbūt visi pamename susirangiusius laidus ir kištukinį lizdą šalia gyvatuko. Koks estetiškas gyvatukas bebūtų, tokios detalės gali sugadinti visą vaizdą. Todėl svarbu investuoti į minimalistinio dizaino termoreguliatorius, kurie leis išvengti tokių dalykų ir patobulins naudojimosi funkciją. Tam taip pat reikia atidžiai nusimatyti pajungimo parametrus“.

Įrengiant rankšluosčių džiovintuvą architektė pataria gerai apgalvoti ir praktinę bei estetinę pusę: „Labai svarbus niuansas – suprojektuoti gyvatuką tinkamoje vietoje: kuo arčiau dušo ar vonios, kad būtų patogu pasiekti rankšluosčius“.

Jei yra galimybė, J. Žibūdienė vengia gyvatukus montuoti priešais ar šalia veidrodžių, kad džiūstančiais rankšluosčiais apkabintas įrenginys ne taip kristų į akis.

Neutralus arba išraiškingas

Architektės nuomone, renkantis gyvatuką svarbu atsižvelgti į kuriamą patalpos nuotaiką ir kitus vonios kambario elementus. „Manau, tikslinga gyvatuko formą derinti prie maišytuvų, santechnikos prietaisų ar kitų vonios kambario elementų. Tas pats galioja ir spalviniams gyvatukų sprendimams – jei interjere naudojami spalvoti maišytuvai, šviestuvai ar kiti aksesuarai, gyvatukas tą idėją gali sustiprinti“, – paaiškina ji.

„„Ieškant gyvatuko iš karto galima pagalvoti ir apie integruotus aksesuarus – kabyklas ar lentynėles. Taip vienas prietaisas atliks dar daugiau funkcijų.

Pačiai J. Žibūdienei labiausiai patinka lakoniškų formų, minimalistinio dizaino gyvatukai, nes ji tiki, kad tokie elementai namuose įsitvirtina ilgam. „Man asmeniškai labiausiai patinka, kai gyvatuko dizainas nuosaikus, labai paprastas ir neutralus, pavyzdžiui, kopėtėlių formos, visiškai lygios plokštumos su laikikliais ar pan. Tokiu atveju jis tampa kone nematomu. Neretai gyvatukai sukuriami kaip išskirtiniai dizaino objektai, net nepanašūs į savo pirmtakus. Tokiu atveju jų dizainas būna pabrėžiamas“, – sako ji.

Tikrai išskirtinio dizaino gyvatukus architektė nevengia akcentuoti. „Tam dažnai pasitarnauja spalvinės galimybės, kurių gamintojai pateikia su kaupu: galima rinktis kontrastingas spalvas, galima – labai neutralias iš plačios RAL spalvų paletės. Nors dažniausiai mes vis tik gyvatuką vonios kambariuose maskuojame spalvine prasme“, – apie rankšluosčių džiovintuvo derinimo galimybes kalba studijos TOOTA vadovė.

Ne tik pagal grožį

Renkantis rankšluosčių džiovintuvą vonios kambariui, pirmiausia reikia išsiaiškinti, į kokią sistemą jis bus jungiamas. Senesnių daugiabučių gyventojai greičiausiai iki šiol naudojasi gyvatuku, pajungtu į karšto vandens cirkuliacinę sistemą. Tos įrenginys žiemą vasarą šyla nuo tiekiamo karšto vandens. Įvairius rankšluosčių džiovintuvus gaminančios bendrovės „Elonika“ specialistai sako, kad tokiai sistemai tinka ne visi gyvatukai, nes jais tekantis karštas vanduo turi daug ištirpusių kalcio bei magnio druskų, kurios sukelia metalo koroziją, be to, vanduo yra prisotintas deguonies ir yra labai karštas – 60º C temperatūros. „Dėl šios priežasties į tokią sistemą galima montuoti tik kilpinius (bangų formos) gyvatukus, pagamintus iš žalvario ir nerūdijančio plieno, kurie neturi suvirinimo siūlių, arba kopėtėlių tipo rankšluosčių džiovintuvus, pagamintus iš vario ar žalvario. Į šią sistemą negalima montuoti paprasto plieno rankšluosčių džiovintuvų. Nerūdijančio plieno rankšluosčių džiovintuvai irgi į tokią sistemą netinka, nes jie turi suvirinimo siūles, kurias paveikia korozija“, – įspėja prietaisų gamintojai.

Šildymo įrenginių specialistai atkreipia dėmesį, kad žalvarinių ir nerūdijančio plieno rankšluosčių džiovintuvų, sumontuotų į karšto vandens cirkuliacinę sistemą, korozinis atsparumas smarkiai sumažėja, jei ant jų atsiranda net ir kelių megavoltų dydžio potencialų skirtumas. „Vykstant elektrocheminei korozijai, iš žalvario yra "išplaunamas" cinkas ir dėl to žalvaris darosi porėtas, o nerūdijantis plienas dėl lydinio sudėties ir struktūros nevienalytiškumo koroduoja taškiniu būdu“, – įspėja „Elonika“. To išvengti galima įžeminant karšto vandens tiekimo vamzdyną. Jei tai nepanaikina potencialų skirtumo ant gyvatuko, rekomenduojama įžeminti patį gyvatuką.

Naujesniuose namuose įprasta uždara centrinio šildymo sistema, kuomet gyvatukas šyla tik šildymo sezono metu, yra kur kas „liberalesnė“. Į ją „Elonika“ specialistų teigimu, galima montuoti bet kokio metalo ir tipo rankšluosčių džiovintuvą, nes šildymo sistemoje naudojamas nudruskintas vanduo, dažnai į jį dedama korozijos inhibitorių ir jis neprisotintas deguonies.

Kadangi šioje sistemoje rankšluosčių džiovintuvas šyla tik vasarą, paprastai montuojamas kombinuotas prietaisas, žiemą šylantis nuo šildymo sistemos, vasarą – nuo elektrinio kaitintuvo. Elektriniai kaitintuvai turi termoreguliatorius, leidžiančius nusistatyti norimą temperatūrą. Tiesa, toks kombinuotas šildymas taip pat turi formos pasirinkimo ribojimų – jam tinka tik kopėtėlių tipo rankšluosčių džiovintuvai.

Didžiausią pasirinkimo laisvę suteikia vien tik elektra šildomi džiovintuvai.

Kur kabinti gyvatuką?

Gyvatuką įprasta kabinti ant šalčiausios kambario sienos. Tačiau, jei pastato sienos gerai izoliuotos, rankšluosčių džiovintuvui iš esmės galite parinkti bet kurią sieną.

Galvokite praktiškai: patogiausia, jei džiovintuvas su šiltu rankšluosčiu bus po ranka, kai norėsite į jį susisupti po maudynių vonioje ar nusiprausus po dušu.

Rinkdamiesi gyvatuko vietą, neskubėkite. Apmąstykite, ar šildymo prietaiso niekas neužstos, prie jo bus patogu prieiti ir, be abejo, gyvatukas toje vietoje gerai atrodys.

Jei naują rankšluosčių džiovintuvą kabinsite į senojo vietą, sutaupysite ir laiko, ir pinigų, kuriuos tektų išleisti papildomam santechniko darbui. Jums tereiks žinoti vamzdžių matmenis ir atstumą tarp įvadų.

Tikslią rankšluosčių džiovintuvo vietą nulems keletas veiksnių: vonios kambario išplanavimas, vamzdžių išvedžiojimas, durys, gyvatuko matmenys, kiti santechnikos įrenginiai (klozetas, kriauklė, vonia).