Namo interjeras Varšuvoje. Diz. Marta Chrapka Kasia Gatkowska
„Plantatoriaus namas“ Varšuvos centre
Rasa Pangonytė

„Darbas prie šio projekto nuo pat pradžių atrodė kaip puikus nuotykis“, – pradėdama pasakoti apie išskirtinio interjero unikalioje Varšuvos vietoje kūrybos procesą sako studijos „Colombe“ įkūrėja, interjero dizainerė Marta Chrapka.

Vieta, kurioje yra 300 kv. m apartamentai, unikali – senas fortas, juosiamas griovio ir istorinio parko, sudaro žaliosios salos Varšuvos širdyje įspūdį. Pasikalbėti apie projektą dizainerę užsakovas pasikvietė į šalia objekto esantį biurą. „Sėdėjome saulėje, terasoje, atmosfera buvo labai šventiška, kai išgirdau vieną orientyrą: namų šeimininkas išvyksta į kelionę aplink pasaulį, grįžta per Kalėdas ir nori jas švęsti naujuose namuose. Įrengti 300 kv. m ploto per šešis mėnesius man atrodė neįmanoma, net jei viskas būtų buvę suderinta iš karto, užsakymai būtų buvę įvykdyti laiku ir prie projekto būtų dirbę pusė mano biuro“, – pasakoja interjero dizainerė.

Iš tiesų prie šio projekto dirbo visas „Colombe“ biuras, užsakymai ne tik vėlavo, bet ir kelis kartus keitėsi, o darbas su klientu vyko tiesiog lauko sąlygomis. Priklausomai nuo geografinės platumos, laiko juostos ir ryšio galimybės, pokalbiai su užsakovu vykdavo krūmynuose, katamarane, kalnuose, per audrą ar paplūdimyje. Projektuotoja prisimena, kad paprastai telefono ar interneto ryšys būdavo prastas, o galimybė siųsti pasirinktų produktų nuotraukas – minimali. „Todėl kalbėdavomės kartais auštant, o kartais vėlai vakare, bandydami atspėti, kas klientui gali patikti. Taip praėjo šeši mėnesiai. Investuotojas grįžo, iš kelionės parsiveždamas daugybę suvenyrų (tarp jų ir labai intriguojančių kanibalų įrankių), savotiškų meno kūrinių ir tikslią koncepciją, kaip turėtų atrodyti jo svajonių interjeras. Jis nusprendė, kad tai bus „plantatoriaus namas“, – apie gautą užduotį pasakoja M. Chrapka.

Įkvėpimui dizainerių komanda gavo nuotraukų iš šimtamečių dvarų Pietų Amerikoje ir, vadovaudamiesi šia dvasia, pradėjo projektą itin moderniame XXI a. pastate. Projekto autorė prisimena, kad kitus šešis mėnesius ji mokėsi vabisabio technikos – tinko sendinimo, akmens sendinimo, medžio sendinimo, sendinimo apskritai. „Kiekvieną savaitę klausdavau kliento, ar jis tikrai nori, kad mes sendintume jo naująjį namą. Gal geriau renovuoti seną? Ir gal ne Lenkijoje? Be to, kad mokiausi technikos, šešis mėnesius ieškojau rangovų, kurie žinotų, kaip sendinti medieną. Apskritai Varšuvoje paplitusi sendinimo technika – viską dažyti pilkai“, – juokiasi M. Chrapka. Įgijus žinių, apdailos darbai tęsėsi dar pusmetį.

Foto galerija:galerija_001:

Foto galerija.: new_000293899_0

Taigi, kai po metų turėjome žinių ir investuotoją, dar pusmetį tęsėme apdailos darbus. „Sodininko svetainė“ yra didžiausia namo dalis, ji sudaro pusę jo ploto ir buvo padalyta į dvi zonas: poilsio zoną su didelėmis sofomis ir apžvalgos zoną arčiau sodo. Tarp šių dviejų zonų įsiterpusi virtuvė, kur šeimininkai su vaikais gali gaminti maistą. Virtuvės apdailai pasirinktas betonas ir sendintas medis. Interjero dizainerė sako, kad būtent ši zona pareikalavo daugiausia darbo, o baldininkų komandos keitėsi kelis kartus. Virš stalviršio pakabinti rankų darbo keraminiai šviestuvai, kurie vizualiai atskiria virtuvę nuo svetainės.

Priešais virtuvę suprojektuotas įstiklintas kabinetas, iš kurio matoma svetainės dalis. Čia galima dirbti, mokytis ir ruošti namų darbus. Tai atitiko užsakovo norą sukurti erdvę, kuri vienytų šeimą, skatintų leisti laiką kartu ir, net užsiimant skirtinga veikla, neužsidaryti atskiruose kambariuose. Dėl šios priežasties miegamieji yra palyginti maži. Didžiausias – pagrindinis miegamasis – yra vizualiai erdviausias, nes jame įrengta atvira drabužinė ir didelis vonios kambarys.

„Visas namo gyvenimas sukasi aplink svetainę, o vasarą – erdviame sode, išeinančiame į šlaitą. Žvelgdama iš daugelio mėnesių darbo prie šio projekto perspektyvos, galiu pasakyti, kad tai buvo vienas sudėtingesnių mano darbų. Mano ankstesnė patirtis ir žinios dirbant su istoriniais interjerais buvo visiškai nenaudingos. Čia viską reikėjo sendinti kuo subtiliau ir autentiškiau. Spaudė laikas, užduotis dažnai keitėsi, tačiau manau, kad galiausiai visi liko patenkinti rezultatu. Ir mes, ir klientas. Į naujus namus jis įsikėlė po metų, kaip tik per Kalėdas“, – neeilinį projektą prisimena interjero dizainerė M. Chrapka.

Straipsnio komentarai

Siųsti