Septynerius metus trukusios Monrealio (Kanada) insektariumo rekonstrukcijos projektas jo autoriams pelnė Kvebeko architektų ordino įsteigtą Didįjį architektūros meistriškumo prizą.

Erdvė gyvybei, kurią sudaro Bionamas, Biosfera, Insektariumas, Botanikos sodas ir Monrealio planetariumas yra didžiausias gamtos mokslų muziejų kompleksas Kanadoje.

Naujasis insektariumas pakeitė 1990 m. statytą pastatą, jame įrengtos išsamios ekspozicijos konservuotiems vabzdžiams ir buveinės gyvoms rūšims veistis. Projekto centre – įtraukianti pojūčių labirinto patirtis, apdulkintojų sodas, kūrybinės dirbtuvės ir gamybos zonos.

Preciziškai suplanuotas maršrutas per pastatą ištirpdo atskirtį tarp žmogaus ir gamtos, pasitelkdamas ekspozicijas be barjerų ir įtraukiančias jutimines patirtis.

Insektariumo lankytojų patirtis prasideda ir baigiasi pasivaikščiojimu po apdulkintojų sodą. Jame išnyksta riba tarp pastato vidaus ir išorės, čia vyksta pirmoji pažintis su vabzdžių gyvenimu.

Perėjus įėjimo salę, prasideda svaiginanti juslinės metamorfozės patirtis. Labirintas veda lankytojus vingiuotu, žemėjančiu taku su nuožulniomis sienelėmis. Kelias sukurtas taip, kad destabilizuotų mūsų suvokimą. Iš pažįstamos aplinkos patenkama į požeminį labirintą, kurį sudaro šeši kambariai, imituojantys vabzdžių vaizdą, garsą ir judesius. Čia imituojamas pikseliuotas musės regėjimas, kambario vibracijos atspindi žiogo skleidžiamus garsus, o funkcija „Tight squeeze“ žmonėms leidžia pasijusti tarakonais.

Po tokių jutiminių patirčių lankytojai akis į akį susitinka su vabzdžiais – specialiose apžvalgos dėžėse užblokuojamas išorinis pasaulis ir koncentruojamasi tik į svaiginantį kontaktą su skirtingomis vabzdžių rūšimis.

Insektariumo kolekcija saugoma ir eksponuojama įspūdingoje dešimties metrų aukščio kupolinėje salėje, kuri iškyla pro žemę kaip augalais apaugęs piliakalnis.

Iš žemės tekstūros požemio iškilę į paviršių, lankytojai vėl patenka į Didįjį vivariumą. Šiame erdviame, šviesiame šiltnamyje įrengtas palaipsniui žemėjantis takas, kuriuo einama per įvairius mikroklimatus.

Siekiant simbiozės su gyventojais ir lankytojais, insektariume taikomi keli bioklimatiniai ir tvarios plėtros principai. Pakopinės formos šiltnamio tūris natūraliai orientuotas į pietus, todėl antžeminės šiltnamio dalys ištisus metus maksimaliai apšviestos saulės. Pažangios mechaninės sistemos leidžia didžiąją dalį šiltnamiuose susidariusios šilumos sugrąžinti ir perskirstyti, šildant likusią pastato dalį.

Po žeme esančiose patalpose išnaudojama žemės šiluminė masė, kad būtų stabilizuoti temperatūros svyravimai ir maksimaliai padidinta pastato izoliacija. Įvairios papildomos sistemos, tokios kaip tekstilinės žaliuzės, motorizuotos žaliuzės, geoterminiai gręžiniai, stogo vandens rekuperacija ir vietinių, tvarių medžiagų, kuriose nėra lakiųjų organinių junginių, naudojimas, palaiko pastato bioklimatinį požiūrį ir daro insektariumą išties tvariu pastatu.

Projektą įgyvendino trijų architektūros studijų – „Kuehn Malvezzi“, „Pelletier de Fontenay“ ir „Jodoin Lamarre Pratte“ – konsorciumas ir Berlyno kraštovaizdžio architektai „atelier le balto“.