2021 metų architektūros Nobeliu vadinamų Pritzkerio architektūros premijos laimėtojai Anne Lacaton ir Jeanas-Philippe‘as Vassalis projektuodami privačius ir socialinius būstus, kultūros ir mokslo įstaigas, viešąsias erdves bei miestų plėtrą permąsto tvarumą, o projektus kuria naudodami jau egzistuojančius objektus.

„Jie ne tik apibrėžė modernizmo palikimą atnaujinantį architektūrinį požiūrį, bet ir pasiūlė pakoreguoti pačios architekto profesijos apibrėžimą. Modernistų viltys ir svajonės pagerinti daugelio žmonių gyvenimą atgaivinamos jų darbais, kurie reaguoja į šių laikų klimato ir ekologijos problemas, o taip pat į visuomenės poreikius, ypač miesto būsto srityje. Jie tai pasiekia pasitelkdami stiprų erdvės ir medžiagų pojūtį. Jų architektūra stipri savo formomis ir įsitikinimais, skaidri savo estetika ir etika“, – teigia apdovanojimą skyrusi komisija.

Architektų duetas eksponentiškai ir nebrangiai plečia gyvenamąją erdvę įrengdami žiemos sodus ir balkonus, kurie leidžia gyventojams taupyti energiją ir jausti sąlytį su gamta visais metų laikais. A. Lacaton ir J. P. Vassalis šiltnamių technologijas pirmą kartą pritaikė kurdami Latapie namą (Floirakas, Prancūzija, 1993 m.). Tai leido su kukliu biudžetu įrengti didesnį gyvenamąjį būstą.

„Gera architektūra yra atvira – atvira gyvenimui, atvira stiprinti kiekvieno laisvę, kur kiekvienas gali daryti tai, ką turi daryti, – sako premijos laureatė A. Lacaton. – Ji neturėtų būti demonstratyvi ar įspūdinga, bet turi būti kažkas pažįstamo, naudingo ir gražaus, gebančio tyliai palaikyti gyvenimą, kuris joje vyks“.

Vienas didesnių A. Lacaton ir J. P. Vassalio renovacijos projektų – kartu su Frédéricu Druot pertvarkytas „La Tour Bois le Prêtre“, 17 aukštų, 96 butų namas (Paryžius, Prancūzija, 2011 m.). XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje pastatytame name architektai padidino kiekvieno buto vidaus plotą, pašalindami originalų betoninį fasadą bei suformuodami bioklimatinius balkonus. Buvę nedideli ir gyvenamieji kambariai dabar išsiplečia į naujas terasas su dideliais langais, pro kuriuos atsiveria miesto vaizdai. Ši sistema buvo panašiai pritaikyta ir trijų pastatų (G, H ir I) su 530 butų transformacijai Bordo mieste 2017 m. Kai kurių butų plotas po pertvarkos išaugo beveik dvigubai, o tai darant gyventojams nereikėjo išsikraustyti. Viskas padarytas trečdaliu pigiau, nei būtų griaunant senus ir statant naujus namus.

A. Lacaton sako, kad transformacija – tai galimybė padaryti daugiau ir geriau su tuo, kas jau egzistuoja, o griovimas – lengvas ir trumpalaikis sprendimas, kuris švaisto daug dalykų: energiją, medžiagas, istoriją. „Be to, tai turi stipriai neigiamą socialinį poveikį. Mums tai yra smurto aktas.“

Laikydamiesi priesako "niekada negriauti", A. Lacaton ir J. P. Vassalis atnaujindami pasenusią architektūrą imasi santūrių intervencijų. Rekonstruodami pokario laikų laivų statyklą "Atelier de Préfabrication no. 2" (AP2), architektai nenorėjo prarasti įspūdingos tuštumos, todėl nusprendė pastatyti antrą pastatą, savo forma ir dydžiu identišką pirmajam. Buvo naudojamos skaidrios medžiagos, todėl pro naująjį pastatą galima nevaržomai žvelgti į senąjį.

Didelė jų darbų dalis apima naujus pastatus, o Nanto aukštesnioji nacionalinė architektūros mokykla (Nantas, Prancūzija, 2009 m.) yra naudojimo laisvės svarbos pavyzdys. Sklypas buvo maksimaliai išnaudotas, kad būtų galima pastatą pritaikyti augančiam studentų skaičiui. Architektams pavyko beveik dvigubai padidinti trumpajame projekte nurodytą plotą, neviršijant biudžeto.