Vilniaus rajone esančio namo sklypas yra kraštinis ir remiasi į mišką. Tai sudaro puikias sąlygas užtikrinti privatumą. Ko nepasakysi apie sodą, kurį kraštovaizdžio dizainerė Rima Šimaitė („Magiški sodai“) žingsnis po žingsnio kūrė akmenuotame šlaite.

Šalia miško esantis 15 arų sklypas – tikras džiaugsmas iššūkių ieškantiems sodininkams. Netaisyklingos formos sklypas kopia į šlaitą ir, žiūrint nuo žemiausio taško, paaukštėja per 12 metrų. „Vietovė labai vaizdinga, nuo kalno atsiveria puiki panorama. Jau per pirmą pokalbį su šeimininkais sutarėme, kad svarbiausia užduotis – nesugadinti kraštovaizdžio. Sklype auga brandūs ąžuolai, beržai ir kiti medžiai. Už ribos – nuostabus mišrus miškas su eglėmis, ąžuolais, šermukšniais ir kitais augalais. Laukiniame šlaite pavasarį žydi žibuoklės“, – sklypą, prie kurio dirbo keletą metų, pristato kraštovaizdžio dizainerė.

Natūralumą vertinantys užsakovai norėjo išspręsti stataus šlaito problemas, pavyzdžiui, sutvirtinti po lietaus slenkantį gruntą, bet kiek įmanoma išsaugoti gamtos grožį. „Tiesa, jie norėjo, kad atsirastų bent kelios plokštumos ir veja. Tai turbūt visų naujakurių didžiausias noras, nes statybos ir sujauktas sklypas išvargina ir norisi kuo greičiau susikurti tvarkingą aplinką“, – pasakoja R. Šimaitė. Tarp pageidavimų buvo ir nedidelis daržas su pakeltomis lysvėmis bei planai ateityje įsirengti modernų stiklinį šiltnamį.

Stačiam, į mišką kopiančiam šlaitui jokių ypatingų lūkesčių nebuvo, tačiau, kaip prisimena dizainerė, kartu su šeimininkais per tankius želdynus užkilus į kalno viršūnę ir išvydus neapsakomo grožio panoramą, akimirksniu gimė idėja čia sukurti poilsio aikštelę. Prisėdus ant medžių paunksmėje esančio suolelio iš čia galima apžvelgti į tolumą bėgantį slėnį arba iš viršaus pasidžiaugti savo sodu.

Vis dėlto šlaitas sklypui suteikia ne tik žavesio: „Status šlaitas po statybų dar nebuvo sutvirtintas, todėl po kiekvieno smarkesnio lietaus jis būdavo išplaunamas. Erozija buvo didžiausia problema. Vandens tekėjimas buvo suvaldytas įrengus vandens latakus ir drenažą.“ Šlaitas buvo tvirtinamas vietoje surastais akmenimis, priešeroziniu geotinklu ir pagrindiniu tvirtinimo elementu – augalais: kalninėmis pušimis, kauleniais.

Dizainerė sako, kad visame sklype nėra nė vienos plokščios vietos, o didžioji dalis ploto yra stačiame šlaite, kuriuo iš pradžių buvo tiesiog neįmanoma eiti ne vien dėl tankiai sužėlusių krūmokšnių, bet ir dėl duobėto paviršiaus. Įrengiant sodą, šlaitas buvo skaidomas, jame formuojamos terasos ir plokštumos, kad būtų galima pasivaikščioti skirtingais lygiais.

Netaisyklinga sklypo forma ir augimo sąlygos padiktavo ir erdvių formas. Niekur nėra stačių kampų, naudotos trapecijos ir įstrižos linijos.

Didžiuliu iššūkiu kraštovaizdžio specialistei tapo šalia namo pamato staigiai kintantis aukštis. „Buvo atraminė siena, tačiau į namo terasą nebuvo galima patekti, nes aukščių skirtumas tarp įvažiavimo ir svetainės terasos – daugiau nei trys metrai. Šią problemą išsprendėme su atramine siena jungiamais laiptais. Apdailai pasirinkome tą pačią medžiagą kaip ir namo fasadui – klinkerio plyteles, todėl dabar atrodo, kad tai pastato dalis. Šalia sienos buvo įrengtos specialios vietos želdiniams. Taip sušvelnintas vaizdas, atsirado žalumos ir spalvų reprezentacinėje zonoje“, – apie sprendimus nevienodo aukščio sklype pasakoja ji.

Didžiausiu savo įkvėpimu kuriant šio sklypo dizainą R. Šimaitė vadina mišką. „Čia esantys brandūs medžiai – tikras turtas, tokių neužauginsi per visą gyvenimą. Todėl visi kiti augalai buvo derinami prie jų. Takai turi apeiti medį, poilsio aikštelė atsirado tarp trijų ąžuolų. Daržo zona įkurta po senu beržu, kuris tarsi vartai atskiria šį plotą. Už tvoros augantis šermukšnis padiktavo želdyno augalų pasirinkimą, pasodinti dar keli šermukšniai. Visame šlaite augo daug miško paparčių, todėl jie pasikartoja ir želdynuose. Kad aplinka natūraliai įsilietų į mišką, buvo pasirinkta atvira segmentinė tvora. Sodinome dekoratyvius lapuočius krūmus, pušis, kurių yra ir už tvoros, žibuokles, daug įvairių žolinių daugiamečių augalų“, – miško pasufleruotas idėjas vardija kraštovaizdžio dizainerė.

Citata:Čia esantys brandūs medžiai – tikras turtas, tokių neužauginsi per visą gyvenimą. Todėl visi kiti augalai buvo derinami prie jų.

Augalų pasirinkimą lėmė ir skirtingos sklype esančios zonos bei augimo sąlygos. Atsižvelgiant į tai, gyvatvorės suformuotos iš kukmedžių. Šiauriniame pavėsio želdyne, kur saulė pasirodo tik vakare, tarp stambių riedulių pasodintas šeivamedis, rododendras ir buksmedžiai. Juos papildo juodžolės, paparčiai, melsvės, mietveinės, alūnės, rodžersijos, viksvos. Šlaite pasodintos kalninės pušys, sedulos, lanksvos, kauleniai, daug žiemių ir valdšteinijų, kurioms plečiantis kalnas pasidengs gyvu kilimu.

„Šalia akmenų tako aplinka labai įkaista, todėl čia reikia sausrai atsparesnių augalų, tokių kaip kupstinis barzdūnas ir čiobrelis. Kalno viršūnėje po ąžuolais sodinome žibuokles, paparčius, hakones, viksvas. Šalia namo terasos ir reprezentacinėje zonoje suformuotuose gėlynuose atsiranda daugiamečių gėlių, daugiau spalvų: šalavijai, plukės, katžolės, rasakilos, alūnės, kraujalakės, astrai, smailiažiedžiai lendrūnai, soruolės, dekoratyviniai česnakai ir net kelios rožės“, – sklype atsiradusių augalų rūšis vardija kraštovaizdžio dizainerė.

Zoną tarp šlaito ir daržo ji vadina tarpine, todėl čia atsirado aronijų, šermukšnių, putinas. Už jų suformuota šilauogių lysvė, už kurios atsirado nedidelis vaismedžių sodas ir daržas su pakeltomis lysvėmis.

Svarbiu sodo komponentu tapo jame rasti stambūs akmenys. „Radome tikrų gražuolių, kurie puikiai tiko želdynams. Didžiąją dalį panaudojome šlaitui sutvirtinti ir tako pakopoms įrengti. Dalį pakopų dėjome iš skelto akmens, dalį ir iš esamų plokštesnių riedulių. Daržo aikštelę formavome iš riedulių, išėjo kiek pakelta plokštuma su keliomis pakopomis. Kai kur tiesiog palikome juos gulėti taip, kaip yra, nes buvo tokie nuostabūs, apsamanoję“, – pasakoja R. Šimaitė.

Penktus metus gyvuojantis sodas bręsta ir nuolat kinta, tačiau sukurtas taip, kad išliktų gražus visais metų laikais. Ankstyvą pavasarį želdynuose sužydi svogūninės gėlės: krokai, tulpės, scylės. Vasarą iki vėlyvo rudens pasimainydamos žydi įvairios daugiametės gėlės, o žiemą dekoratyviai atrodo nužydėję gėlių ir žolių žiedynai. „Rudenį sodas dekoratyvus dėl ten augančių lapuočių medžių ir krūmų lapų spalvų. Žieminis vaizdas taip pat nenuobodus dėl lapuočių struktūros bei spygliuočių. Be abejo, vaizdą labai papildo sodo apšvietimas“, – apie sezoniškumo keičiamą sodo išvaizdą pasakoja dizainerė.

Akmenys, medžiai, miško augmenija kuria šiek tiek laukinės aplinkos įspūdį, tačiau dizainerė sako, kad tokiam nerūpestingam vaizdui išlaikyti reikia žmogaus priežiūros. Želdynai mulčiuoti, įrengta laistymo sistema, veją prižiūri robotas, todėl sodui tarnauti nereikia, tačiau retkarčiais paravėti ir paformuoti augalus – taip. „Kiekvienam sodui reikia šeimininkų meilės. Tai taip natūralu, kaip rūpintis savo namais. Juk ir sodas yra namai. Jeigu iš tikrųjų gyvename visame sklype, turime įvairių veiklų, tai nuolat stebime aplinką ir pastebime, kas džiugina, o kas negerai. Priežiūra turi teikti malonumą, tada viskas vešės ir džiugins“, – įsitikinusi ji.

Foto galerija.: new_000263072_0