Pastatų energinio efektyvumo šalininkai ir propaguotojai iš tiesų džiaugėsi, kai A energinio efektyvumo klasės įteisinimo išvakarėse buvo numatyti iš dalies griežti, bet teisingi reikalavimai. Tuomet kalbėta, kad šitaip kryptingai einama link kokybės užtikrinimo pastatuose ir galima bus lygiuotis net su pasyviojo namo standartu. Tačiau tvirtindama pastatų energinio efektyvumo reikalavimus valdžia ėmė blaškytis, leisti kartelę žemyn. Ar nebus Lietuvoje iš viso pamirštos pasyviojo namo idėjos?

Nacionalinės pasyviojo namo asociacijos vadovas Aidas VAIČIULIS neabejoja, jog pasyviųjų namų skaičius mūsų šalyje auga, tačiau sutinka, kad įvairūs kompromisai ir energinio naudingumo klasėms keliamų reikalavimų skirtingi traktavimai tikrai nėra tai, ko reikėtų siekti.

– Ar pasyviojo namo idėja mūsų šalyje nenustumta į šalį – gal užsakovams ir statytojams užtenka dabar galiojančių energinio naudingumo reikalavimų, kuriuos pasiekti irgi nėra labai paprasta?

– Manyčiau, kad nėra aiškaus suvokimo, kam reikalingi pastatų energinio naudingumo sertifikatai. Jų siekiant lyg ir kuriama vertė, kažkas padaroma pagal reikalavimus, tačiau nuolat ieškoma būdų, kaip tų reikalavimų išvengti, kaip supaprastinti ir juos „apeiti“. Tačiau esu įsitikinęs, kad visada bus žmonių, kurie žiūri į ateitį, kurie nori, kad pastatytas namas būtų kokybiškas ir ilgai liktų vertingas.

Dažnai galvojama, kad sertifikatas reikalingas dėl vadinamosios varnelės dokumentuose – tegu tik dokumentai atitinka reikalavimus, o kaip statyti, neva visi kuo puikiausiai supranta. Dėl to ir projektuose norima tik gražios architektūrinės dalies. Įsivaizduojama, kad pasamdytas statybininkas viską padarys teisingai ir pagal gražų piešinį, nes jis jau dvidešimt metų taip daro. Čia ir yra didžiausia klaida, kai nesuformuojamos aiškios užduotys statybininkams, jiems nepateikiami detalūs brėžiniai. Dažnas įsivaizduoja, kad statantis ūkio būdu nereikia jokių brėžinių. Priešingai, tokiu būdu jų dar labiau reikia. Jeigu visi statybininkai darbus atliktų pagal projektuotojų parengtus brėžinius, tikrai kokybės lygis kiltų. O dabar parodomas tik nupieštas namas ir paprašoma jį pastatyti, kaip statybininkas moka.

Yra meistrų, kurie mokosi, stengiasi žengti koja kojon su inovacijomis, tačiau tokių dar per mažai. Didžioji dalis daro taip, kaip įpratę, ir nenori pokyčių.

– Kaip tuomet ruošiami energiškai efektyvių namų projektai pagal nustatytus teisės aktus, ar jie kokybiški?

– Mano kaimynystėje esančiame sklype planuojama pradėti namo statybas. Paprašiau būsimų šeimininkų parodyti, kaip suprojektuotas jų būsimasis būstas. Pamačiau, kad projektas parengtas gauti statybos leidimą A+ energinio efektyvumo namui statyti. Vos pažvelgus į projektą matyti, kad jis nėra kokybiškai atliktas, kad parengtas tik statybos leidimui gauti. Paanalizavęs projektą, pažymėjau šešiolika esminių klaidų, ką reikėtų padaryti, kad namas, pastatytas pagal tokį projektą, tikrai pasiektų A+ energinio naudingumo klasę. Net neabejoju, jeigu projektą analizuotų projektavimo profesionalas, jis surastų dar daugiau klaidų.

Antai termoizoliaciniai sprendimai projekte: pagal fizikos dėsnius aišku, kad grindis ir lubas reikėtų labiau termoizoliuoti nei sienas. Minėtame projekte stogas termoizoliuotas minimaliai, o sienų šiltinimo sluoksnis – storiausias. Net neskaičiuota sienų šilumos varža, viskas padaryta tarsi iš kažkokių teorinių nuogirdų apie termoizoliavimą.

Manau, kad galėtų būti sukurta institucija, kuri užsiimtų ne projektavimu, bet projektų patikra ir jų optimizavimu. Ten dirbantys ekspertai patys neruoštų projektų, o tik juos įvertintų ir pateiktų pastebėjimus, kurias vietas reikia koreguoti, kad iš tiesų būtų pasiekti norimi energinio naudingumo rodikliai. Tai būtų pagalba užsakovams, kurie nėra profesionalūs vystytojai ir duonai užsidirba iš savo profesijos.

– Susidaro įspūdis, kad užsakovams nelabai reikia kokybės, pasitenkinama tuo, kad pasiekiami minimalūs reikalavimai?

– Žmonės turbūt visur pasiskirstę pagal principą 20/60/20. Kitaip sakant, 20 proc. žmonių yra inovatoriai ir visuomet siekia įsigyti kuo naujesnius ir geresnius daiktus: telefonus, automobilius, namus. Apie 60 proc. žmonių eina ten, kur ir visa tauta. Likę 20 proc. žmonių niekada neperka naujovių, jiems visuomet tinka „senas patikimas“ daiktas.

Geriausi pasyviųjų namų užsakovai yra tie, kurie savo darbe naudoja sertifikuotas priemones ir supranta tų sertifikatų reikšmę ir svarbą. Keldami klausimą dėl kokybės garantijų, jie žino, kad sertifikatas tas garantijas suteiks ir tai nebus tik eilinės „varnelės“ pažymėjimas.

Galima žiūrėti ir kitaip. Pavyzdžiui, Paryžiuje bemaž ant kiekvieno namo fasado pažymėta, koks architektas jį suprojektavo ir pastatė. Tai – tarsi sertifikatas ir kokybės garantas, žmogaus asmeninė atsakomybė už darbą. Kiek pastatų yra Lietuvoje, ant kurių fasado būtų lentelė su jį projektavusio architekto vardu?

Didžioji dalis užsakovų džiaugiasi nusipirkę projektą už 3–4 tūkst. eurų. Ir mažai kas įsigilina, jog tai nėra visas projektas, ten būna tik architektūrinė jo dalis ir taip tarsi užprogramuojamos klaidos statybos procese. Tikrą projektą sudaro mažiausiai 14 dalių, o jeigu įtraukiamas sandarumas – dar daugiau. Žinoma, toks projektas kainuoja mažiausiai 2–3 kartus daugiau. Blogiausia tai, kad žmonės nenori mokėti už detalų, subalansuotą projektą. Jiems atrodo, kad viską padarys statybininkai, nes jie patyrę ir jiems projektas nebūtinas. Tačiau vėliau paaiškėja, kad klaidų taisymas gali kainuoti tikrai daugiau, nei būtų mokama už projektą ir už tikrą techninę statybų priežiūrą, kad tas projektas būtų teisingai įgyvendintas.

Gaila, kad dar per mažai žmonių supranta kokybiško projekto svarbą. Tikėjomės, kad prieš kelerius metus tvirtinant A energinio naudingumo klasės pastatų reikalavimus bus akcentuojama kokybės svarba. Tačiau išėjo taip, kad iš pradžių greitai spaudėme dviračio pedalus, o vėliau nuleidome rankas. Mažai kas kontroliuoja, kaip siekiama įgyvendinti reikalavimus, ar jie iš viso įgyvendinami.

– Kaip elgiasi valdžios institucijos, kuruojančios statybų kokybę ir rengiančios reglamentus? Ar jos elgiasi principingai?

– Negalėčiau taip sakyti. Juk energinio efektyvumo reikalavimai labai supaprastinti, palyginti su tuo, kokie buvo pirminiai siūlymai ir ko mes siekėme. Antai dabar leidžiama, kad A energinio efektyvumo individualus namas pagal patvirtintus normatyvus per metus gali sunaudoti iki 80 kilovatų energijos vienam kvadratiniam metrui, o A+ energinio efektyvumo klasės namas – 50 kilovatų energijos. Ar čia tikrai tinkami reikalavimai?

Ką jau kalbėti apie sandarumą, kuriam reikalavimų kartelė lyg ir pakelta, bet nėra nurodymų ir rekomendacijų kaip tai įgyvendinti. Mūsų asociacija su partneriais rengia Nacionalines sandarumo taisykles. Bet jas turėjo parengti ir patvirtinti atitinkamos valdžios institucijos. Neužtenka tik nurodyti siektiną sandarumo rodiklį, reikia pirmiausia paruošti dokumentus, pagal kuriuos būtų siekiamas ir užtikrinamas tinkamas pastatų sandarumas. Reikia galvoti apie ilgalaikį pastato sandarumą, bet dabar visiems svarbu tik tai, kad pastatas išlaikytų sandarumo testą tik pridavimo naudoti metu. O kaip bus po dešimties metų, kai baigsis namo sertifikato galiojimas? Juk tada reikės iš naujo atlikti testą. Jeigu projektavimo metu nebus padaryti teisingi žingsniai, nebus aišku, kurias vietas vėliau prireikus reikėtų paremontuoti, kad pastato sandarumas išliktų nepakitęs. Žinoma, reikia naudoti ir geros kokybės medžiagas, teisingai atlikti darbus. Tuomet ir po dešimties metų neprireiks remonto, o sandarumo rodikliai bus net geresni.

Prisimenu, kai prieš keletą metų buvo rašomos peticijos siekiant nuleisti energinio efektyvumo reikalavimų kartelę. Tuomet valdžia atsilaikė vienam neva svariausių argumentų – kaimo vietovėse žmonės bus nepajėgūs pasistatyti naują namą, jiems reikalavimai yra pertekliniai. Tačiau mūsų asociacija pastaruoju metu paklausimų dėl pasyviojo namo projektavimo ir statybos sulaukia būtent iš kaimo vietovių.

– Kokius tikslus jūsų vadovaujama asociacija kelia šiandien?

– Mūsų tikslas lieka tas pats – šviesti visuomenę, kad būtų rengiami kokybiški projektai, kad būtų kokybiškai pagal juos statomi namai. Antra vertus, gal ir gerai, jog nėra pastatoma labai daug pasyviųjų namų, procesas netapo serijinis, kai nebespėjama kontroliuoti kokybės. Dabar pasyviuosius namus sertifikuoja Vokietijoje veikiantis Pasyviojo namo institutas. Jeigu tik atsirastų lietuviškas atitikmuo, manau, šis procesas prarastų vertę. Juk ir dabar yra besiskelbiančių, kad pasistatė pasyviuosius namus, tačiau paprašius parodyti projektus ar sertifikatus atšauna, kad jiems „popierius“ nereikalingas, žino, kokiame name gyvena.

Yra ir tokių, kurie pasistatė namus pagal pasyviojo namo specialistų patvirtintus projektus, tik namų nebesertifikavo. Nežinia, kodėl nebežengtas tas paskutinis žingsnelis sertifikatui gauti. Finansinis klausimas, manau, čia tikrai nėra esminis, šis procesas kainuoja nedaug, jeigu lygini su pačiu statybos procesu.

Taip pat lieka tikslas aiškinti, kokią vertę sukuria pasyvusis namas, kaip tos vertės siekti. Vertės pradedama siekti tuomet, kai su projektuotoju prieš pradedant darbus pasirašoma sutartis, pagal kurią architektas įsipareigoja, kad namas bus kokybiškai suprojektuotas, pastatytas ir sertifikuotas atitinkamos institucijos. Čia atsiranda ir vykdytojo atsakomybė pasiekti tokį rezultatą, kad nekiltų klausimas dėl sertifikato gavimo. Žinoma, už visa tai užsakovas turi sumokėti daugiau, tačiau kartu jis gauna ir smarkiai didesnę vertę. Gaila, kad ne visi tai supranta.

– Ar iš tiesų pasistatyti pasyvųjį namą kainuoja gerokai daugiau nei, pavyzdžiui, A ar A+ energinio efektyvumo klasės namą?

– Vieno naujausių pastatyto pasyviojo namo šeimininkui tokio būsto statyba kainavo maždaug 930 eurų už kvadratinį metrą. Ar tai labai daug? Daugelis turi išankstinę nuostatą, kad neverta prasidėti, nes tai labai daug kainuos. O ar bandei, ar statei, kaip gali iš anksto žinoti – čia svarbiausias klausimas.

Dažnai namų statyba arba pirkimas lyginamas su automobilio įsigijimu. Daugelis nori, kad automobilis būtų kokybiškas, būtų nedidelės kuro sąnaudos, nedaug kainuotų. Taip tikrai nebūna. Jeigu atitinka pirmuosius du kriterijus, tai jo kaina nebūna maža. Bet žmogus žino, kad susimoka daugiau už kokybę ir komfortą. Su namais juk tas pats.

– Kaip Lietuva šiuo metu atrodo visų Baltijos šalių kontekste pagal pastatytų ir sertifikuotų pasyviųjų namų skaičių? Anksčiau didžiuodavotės, kad pirmaujame, kaip yra dabar?

– Pagal patvirtintus projektus Lietuvoje iš viso yra šešiolika pastatytų pasyviųjų namų, iš jų sertifikuoti šiuo metu septyni. Procesas nėra visai tolygus, kreivė vienu metu pakyla, kitu – pažemėja. Sunku pasakyti, kas daro tam įtaką. Aišku viena – šis procesas tikrai yra atsakingas ir ne masinis.