Šio žaislo istorija prasidėjo prieš 8 metus, kai Eindhoveno dizaino akademijoje, Olandijoje, studijavusi studijos „Creatus“ vadovė Gintarė Černiauskaitė gavo užduotį sukurti naują šriftą ir paversti jį trimačiu objektu. Kaip sako pati dizainerė, tąsyk sukurtas šriftas nebuvo pats geriausias, bet vėliau pagimdė idėją sukurti edukacinį žaidimą vaikams. Po kelerių metų „Upe“ pavadintas konstruktorius laimėjo pirmą vietą Vokietijoje rengiamame konkurse „Kids Design Awards“ ir prasiskynė kelią į masinę gamybą.

Gintare, mūsų rubrika vadinasi „Pagaminta Lietuvoje“, tačiau jūsų sukurtą edukacinį konstruktorių, iš „Upės“ pervadintą į „Aktyviąsias kaladėles“, Kinijoje gamina vokiečių kompanija „Beleduc“. Koks šio produkto kelias?

Žaislas sugalvotas Olandijoje, mokantis antrame kurse. Kai baigusi bakalauro studijas grįžau į Lietuvą, toliau vysčiau šią idėją, ieškojau, kaip ją būtų galima parduoti. Pirmi prototipai, pirma mažoji partija buvo pagaminta Lietuvoje. Sukūrėme pavadinimą „Upė“, pakuotę. Būtent su ta pirmąja partija išvažiavau į vaikų dizaino apdovanojimus Vokietijoje, kur laimėjau. Dar prieš pergalę mane rekomendavo gamintojams, jie mane pakvietė į Kiniją pasikalbėti, kaip šį žaidimą būtų galima adaptuoti masinei rinkai. Tuomet buvo sudaryta sutartis su Vokietijoje registruota ir Kinijoje gaminančia įmone „Beleduc“.

Žaislas gaminamas ir pardavinėjamas užsienyje. Ko gero, sunku gauti grįžtamąjį ryšį, t. y. sužinoti, ką apie jūsų sukurtą žaidimą galvoja vaikai?

Tai jau pereiti etapai. Patys darėme bandymus, dar prieš pradėdami masinę gamybą įvairiose parodose stebėjome vaikų reakciją. Pagal tai kai kurias detales išėmėme, kai kurias pridėjome. Bandymų buvo tikrai nemažai. Pavyzdžiui, pirmajame prototipe visos kaladėlės buvo natūralaus medžio spalvos, tačiau tėvai prašė pridėti spalvų, kad galėtų vaikus mokyti jas pažinti. Vėliau 15 spalvų sumažinome iki 7. Kai davėme vaikams išbandyti spalvotas kaladėles, supratome, kad taip jiems lengviau atpažinti, kurios kaladėlės sutampa ir kaip jas greičiau pagal spalvą išsitraukti iš didelės krūvos. Taigi spalvos pridėjimas atėjo iš vartotojų poreikio.

Trumpai pristatykite šio žaislo veikimo principą. Kokia jo idėja?

Tai yra medinės kaladėlės. Konstruktorius iš pradžių nebuvo kurtas kaip žaislas, tai buvo šrifto eksperimentas. Universitete gavau užduotį sukurti šriftą ir vėliau perkelti jį į trimatę erdvę. Medinės kaladėlės buvo sukurtos tam, kad iš jų būtų galima sudėlioti raides. Idėja buvo, kad vaikai ne tik atpažintų raides, bet ir mokėtų iš detalių sudėlioti pačią raidę, suprastų, kad ta pati raidė gali būti truputį kitokia, bet vis dar atpažįstama. Mes siūlome, kaip turėtų atrodyti raidė, bet ji gali būti sudėliota iš kitų kaladėlių ir vis tiek atrodyti kaip ta pati raidė. Tai yra ir logikos, ir skaitymo, rašymo pažinimas.

Vaikai mėgsta ne tik mokytis, bet ir žaisti. Iš tų pačių kaladėlių jie pradėjo dėlioti pilis, tiltus, kitus dalykus. Bendra idėja buvo, kad vaikas galėtų išmokti skaityti, rašyti, skaičiuoti, bet kartu tas pats žaislas tarnautų ir kaip statymo kaladėlės, mokytų balansuoti.

Dalyvaujant parodose užsienyje mums buvo maloni staigmena, kad vaikai pradėjo dėlioti raides kitomis kalbomis. Aš nekalbu apie lotynų abėcėlę, o apie kirilicą, kinų, japonų hieroglifus. Taigi tos pačios kaladėlės tinka daugeliui abėcėlių, nes mes turime ir tiesių, ir pusiau lenktų kaladėlių. Žinoma, vienose kalbose daugiau išnaudojama vienų, kitose – kitų. Bet iš esmės tai gan universalu.

Ar kuriant kitoms kalboms pritaikytus raidynus neprireikė papildomų detalių?

Ne, vienintelis dalykas, ką padarėme, – puslankio formos kaladėlę pakeitėme į du ketvirčius lanko, nes pamatėme, kad metant ant žemės detalė gali skilti. Padidinome šių detalių kiekį, nes dėliojant raides svarbu, kad iš jų būtų galima užrašyti kažkokį žodį. Pastebėjome, kad tam tikrų detalių, pavyzdžiui, puslankių ar ketvirčių, reikia gan dažnai. Pavyzdžiui, kinų kalboje reikia gan daug detalių, todėl rašydami kaladėles pradėjome dėti ir antru lygiu, ant viršaus.

Prie žaidimo pridėtos ir galimų figūrų variacijos. Jas sugalvojote patys ar leidote kurti vaikams?

Dalį sugalvojome patys. Kartais atiduodavome kaladėles kolegai ir prašydavome eiti valandą pažaisti. Sakydavome, statyk, ką nori, po valandos ateisime pažiūrėti, ką padarei. Su vaikais panašiai. Dauguma pilių nufotografuota po vaikų žaidimų, vėliau jas tiesiog atstatėme, kai kurias pilis sudėjome į vieną. Žiūrėjome, ką vaikai stato, kokius dalykus mėgsta, po to kai kuriuos dalykus praplėtėme. Pamatėme, kad tai labai universalus žaislas.

Kokio amžiaus vaikams skirtos „Aktyviosios kaladėlės“?

Žaislas saugus vaikams nuo 18 mėnesių, o tipinis amžius – 3–10 metų. Tai yra priešmokyklinukai ir pradinukai, kurie mokosi statyti, skaityti, balansuoti. Jis patrauklus ir tuo, kad rinkinys didelis, iš 95 kaladėlių, todėl galima sukurti didelius objektus. Be to, tinka šeimoms, kuriose auga ne vienas vaikas, nes vaikai gali pasidalyti rinkinį.

Kiek laiko truko žaidimo gamyba?

Kai susipažinome su gamintojais, žaidimo tobulinimas užtruko maždaug metus, nes nuolat tobulinome prototipą. Kai kurių pakeitimų vizualiai nematyti. Pavyzdžiui, atsižvelgdami į tai, kad kai kurias detales gali praryti maži vaikai, dalį jų turėjome padidinti. Bet jei padidini vieną, atitinkamai reikia padidinti ir visas kitas. Buvo daug gamybinių ir saugumo reikalavimų, kurie yra labai logiški ir kuriuos tobulinome tiesiog fabrike. Sėdėjau Kinijoje fabrike 2 savaites ir per tą laiką pakeičiau kokius 4–5 prototipus, kol pasiekėme galutinį variantą.

Vien korteles keitėme 7–8 kartus, praleidome prie jų keletą mėnesių. Sukūrėme jas, tada vokiečiai gamintojai atidavė žaisti savo vaikams, pamatėme, ką galime keisti.

Tačiau man labai patiko, kad fabrike visas procesas vyksta labai greitai: iš vakaro paduodi brėžinius, gauni pirmą prototipą, jį patikrini, pasižiūri, perdarai, vėl priduodi. Kol lauki, renkiesi dažus ir pan.

Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai tiesiog paprastos medinės kaladėlės, panašios į visas kitas. Kuo jūsų žaislas skiriasi nuo kitų panašių edukacinių žaislų?

Visas gudrumas tas, kad tai nėra visai paprastos kaladėlės, nors taip atrodo. Tikrai daug konstruktorių, kur yra kaladėlės. Tai dažniausiai kubiukai, trikampiukai, lenktos detalės tiltams ir pilims statyti. Ir kitas pogrupis – raidžių. Dažniausiai tai jau išpjaustytos spausdintinės raidės, kurias galime tiesiog dėlioti. Mes sujungėme abi grupes – sukūrėme figūras, iš kurių galima pastatyti ir pilis, ir raides. Kadangi galima pastatyti ir tai, ir tai, tada atsiranda ir gyvūnai, ir visa kita. Su šiuo konstruktoriumi mes turime labai platų spektrą, nes galime padaryti viską, tereikia fantazijos. Paruošę korteles su paveiksliukais siūlome tik pradžią, ką galime sukurti iš tų kaladėlių.

Apskritai kuo ypatingas objektų kūrimas vaikams?

Kartais yra toks požiūris, kad tai, kas kuriama vaikams, yra per daug dizaineriška, t. y. produktą sunku pritaikyti rinkai: arba per brangu, arba per sudėtinga, arba spalvos per gražios. Pavyzdžiui, pastelinės spalvos atrodo labai mielos, bet gamintojai iš praktikos sako, kad tokių spalvų neperka, nes vaikams per sunku pasakyti, ar tai raudona, ar geltona, ar labiau mėlyna, ar žalia. Vaikams viskas turi būti labai aišku.

Viena priežasčių, kodėl mes užtrukome eidami į rinką, galbūt buvo ta, kad daug dirbome su vaikais, žiūrėjome, kaip jie elgiasi. Pačios pakuotės nedarėme gražios medinės dėžutės, kad ji gražiai atsidarytų, į ją gražiai susidėtų detalės, nes matėme, kaip vaikai žaidžia, kad jie palieka netvarką. Galvodami, kaip padėti vaikams lengviau susitvarkyti, supratome, kad reikia arba maišelio, arba kažkokios lengvos dėžės, kurią dabar ir gaminame. Ji didesnė, nei reikia, tam, kad į ją lengvai tilptų bet kaip sumesti daiktai ir ji lengvai užsidarytų.

Bet koks dizainas yra geras, kai jis atsižvelgia į vartotojo poreikius. Lygiai taip pat su vaikais, tiesiog suaugusiems kartais būna sunku pasižiūrėti, kaip vaikas į tai žiūri. Geri dizaineriai tai žino. Būna, kad tėvams daiktas labai patinka, o vaikams neįdomu, ir atvirkščiai. Čia ir yra tas talentas – surasti aukso viduriuką, nes pinigus moka tėvai, o naudojasi vaikai.

Kai universitete gavote užduotį sukurti šriftą, tikriausiai nė neįsivaizdavote, kuo tai ilgainiui virs?

Ne, tikrai. Aš labai jaudinausi, nes mano šriftas tikrai nebuvo pats geriausias iš visų. Per metus tą užduotį padaro 150 žmonių, su manimi darė gal 30. Paskui tą šriftą reikia perkelti į trimatį. Dauguma daro skulptūras ar panašiai. Aš irgi bandžiau taip daryti, bet mačiau, kad nieko neišeina, vis kažkas ne taip. Galiausiai, likus kelioms dienoms iki egzamino, pagalvojau, kad jei iš gabaliukų sukūriau šriftą, tą patį šriftą vėl sudalysiu į gabaliukus ir padarysiu juos iš medžio. Tai buvo greitas sprendimas. Visas 75 detales pagaminau pati, savaitę sėdėjau dirbtuvėse ir rankomis drožiau kaladėles.

Labai nustebau, kai dėstytojas priėjo ir pasakė, kad tai yra geriausias sprendimas šiais metais.

Visi iš šrifto daro įspūdingas trimates skulptūras, o aš padariau tiesiog medines kaladėles, bet manau, kad dėstytojai matė perspektyvą, kurios aš tuomet dar nemačiau.