Klimato atšilimas, besaikis planetos išteklių naudojimas, socialinės problemos – klausimai, kurie šiemet dominavo visose didžiausiose dizaino parodose, neišvengiamai keisdami požiūrį į aplinką bei daiktus.

Interjero architektė ir objektų dizainerė Vaida Kandratavičiūtė (studija IDAS) šiais metais Paryžiuje vykusią parodą „Maison&Objet“ pamatė ne tik iš vartotojo, bet ir gamintojo pusės – studija parodoje pristatė keletą savo kurtų objektų.

Nors šių metų paroda buvo gerokai mažesnė nei įprastai, žiūrovų prasme dizainerei ji pasirodė kokybiškesnė: „Nebuvo daugybės žioplinėtojų, ėjo tik tie, kuriems įdomu ir reikia. 80 proc. lankytojų buvo dizaineriai. Tai smagu, nes vertino profesionalai, ne tie, kurie ieško pigiausio produkto, kad galėtų jį parduoti kaip masinį gaminį, nors iš tiesų mano tikslas buvo su baldų projektavimu išeiti į masinę gamybą, kuris būtų pasiteisinęs ir kurį galėtume naudoti projektuodami interjerus.“

Aštuonių Lietuvos įmonių stende savo kurtus objektus pristačiusi V. Kandratavičiūtė sako, kad paroda buvo geras pasitikrinimas, ar jos kurti daiktai apskritai sulauks susidomėjimo. „Mūsų kurtas stalas atrodo paprastas, bet yra gan ekskliuzyvus. Jis kalba ir apie tvarumą, ir apie likvidumą. Pakeitus medžiagas, jis gali būti ir posėdžių salėje, ir restorane, ir namų interjere – tą patį daiktą galima daug kur pritaikyti pernelyg daug neinvestuojant į jo perdarymą. Paliečiame tvarumo temą, apie kurią kalbama pasaulyje“, – sako dizainerė.

Nors į parodą važiavo vedama minčių apie masinę gamybą, V. Kandratavičiūtė teigia aiškiai supratusi, kad nenori būti masė, tiesiog štabeliuojanti daiktus, kurie po keleto metų dėl savo konstrukcijos, medžiagų, surinkimo tampa tiesiog nebenaudojami. „Man labiau norisi kalbėti apie kokybę. Tegul mažiau gaminių, bet jie kalba apie kokybišką dizainą ir kokybišką pagaminimą. Žinoma, kokybė iškart kerta per kaštus ir ne visą laiką gali konkuruoti, bet po parodos labai aiškiai supratau, kad nesinori būti pačiame pigiausiame segmente“, – pasakoja IDAS įkūrėja.

Kokybė yra tvarumas

Didelių dizaino ir dekoro naujienų parodoje nepastebėjusi interjero architektė sako, kad jai patinka tai, jog „Maison&Objet“ ypač atviri menininkų pristatymui – kalbama apie tai, kaip padaryti erdvę jaukesnę ne per daiktus, bet per meno kūrinius plačiąja prasme, nes meno kūriniu pats iš savęs gali būti ir audinys. Ji pastebi, kad šiais metais daug dėmesio skirta tautiniams, boho stiliaus motyvams, ateinantiems iš Azijos kraštų: „Šiaudai, naudojami šviestuvams, kilimams, sunkūs mediniai segmentai aksesuaruose, spalvotas stiklas.“

Vis dėlto, kalbėdama apie pastebėtas tendencijas, interjero architektė pabrėžia, kad yra mada ir yra stilius, todėl nemato prasmės aklai vaikytis naujų tendencijų. „Svarbu tai, kas dera. Juk nekeisi kasmet rankenėlių ir užuolaidų“, – sako ji ir kasmetinį dizaino tendencijų pristatymą lygina su drabužių mada: yra aukštoji mada, skirta tik podiumui, ir drabužiai, skirti dėvėti kasdien.

„Manau, pirmiausia reikėtų žmonėms pasakoti apie kokybę, kad, nusipirkus kokybišką daiktą, jis nesulūš, nereikės jo dažnai keisti, jo dizainas neatsibos. Tai yra tvarumas“, – teigia V. Kandratavičiūtė.

Pamatė ateities gyvenimo modelį

Beveik nė vienos parodos „Salone del Mobile“ nuo 2003 m. nepraleidžiantis Lietuvos dizaino tarybos narys, Vilniaus dizaino kolegijos dėstytojas Jonas Malinauskas juokauja, kad į Milaną jau važiuoja kaip į darbą. Dėl pandemijos keletą kartų nukelta paroda lankytojams rugsėjo pradžioje atsivėrė ženkliai mažesnė, kitokio formato, be įprasto aiškaus zonavimo, vienijama „Supersalone“ pavadinimo. J. Malinauskas mano, kad parodos apimtis, maži paviljonai, iš nedažytų medinių skydų sumontuoti stendai simboliškai pristatė du pagrindinius parodos leitmotyvus – ekologiškumą bei tvarumą, ir tai vadina mūsų ateities gyvenimo modeliu.

„Šių metų parodos pliusas – aiškus parodymas, kad, jei nori sublizgėti, būti posch style, atrodai kaip visiškai balta varna, nes nederi prie aplinkos. Tokiu būdu žmonės susimąsto apie tai, ar iš tikrųjų tas posch stilius turi prasmę ne tik parodoje, bet ir apskritai. Šiuo požiūriu paroda, nors ir nedidelė, nužymėjo būsimus estetinius pokyčius. Aš netgi kolegoms sakiau, kad tai – 2035 m. paroda, kuri parodo mūsų ateities tendencijas“, – apie aiškiai Milane deklaruotą kryptį pasakoja jis. Jo nuomone, ekologija ir tvarumas yra stabili tendencija, nes jie turi labai rimtą pagrindą – tai klimato kaita, užterštumas, naudingųjų išteklių stoka.

Privaloma perdirbimo galimybė

Dizaino specialistas sako, kad tvarumo idėja pasireiškia dviem aspektais: per medžiagas ir pastebimai išaugusį medienos naudojimą baldų gamyboje. „Pavyzdžiui, korpusiniuose balduose pirmoje vietoje atsirado metalo konstrukcijos. Matome nebe masę, o atviras metalines konstrukcijas.

Į baldams naudojamo metalo apdirbimą iš santechnikos atėjo didelį atsparumą garantuojanti „atominio bombardavimo“ technologija. „Metalo atomai tiesiog susigeria į paviršių, todėl tokios medžiagos labai atsparios dilimui. Santechnikos srityje ši technologija naudojama plačiai, o dabar ji atėjo į baldus“, – sako J. Malinauskas.

Jo teigimu, žalvario ar vario elementai, natūralus medis, pablukusios plastiko ir audinių spalvos kuria retro stilių.

Kitas aspektas – medžio naudojimas. Pavyzdžiui, sėdimuosiuose balduose jis derinamas su plastmase. Anksčiau tokių pavyzdžių buvo reta, nes technologiškai tas dvi medžiagas sujungti sudėtinga“, – baldų gamybai naudojamų medžiagų pokyčius stebi pašnekovas.

Plastikiniuose gaminiuose stebima antrinio panaudojimo idėja, kurią atspindi ir gaminio išvaizda – žemiškos, natūralios, tarytum pablukusios spalvos.

Jo nuomone, spalvinę baldų gamą pakeitė ir nykstanti lauko bei vidaus riba: „Ne tokios ryškios, prislopintos, žemiškos, žalsvos spalvos įslinko ir į vidų.“

Perdirbamo plastiko tema neaplenkė ir audinių sektoriaus – kai kurios įmonės perdirbtą plastiką naudoja ne tik karkasui, bet ir pagrindui. „Išaugo faktūros svarba, ji ryškesnė, rupesnė. Ši tendencija atsirado ne vakar, bet dabar ji labai pastebima“, – sako dizaino specialistas.

Jo manymu, žaliavų antrinio panaudojimo temai puikiai tinka ispanų dizainerės Patricios Urguiolos cikluojamas fotelis: visi jo elementai išardomi ir gali būti naudojami naujam baldui pagaminti.

Anot J. Malinausko, šiemetinė mažesnio formato paroda aiškiai parodė, kad tvarioji mada – tai kruopštus kokybiškų produktų atsirinkimas: „Jei renkamės, tai renkamės ilgam, o jei ilgam, tai turi būti nuosaiku, negali būti ypač madinga. Tie produktai yra tokios formos, kuri yra laiko patikrinta ir tarnaus dar labai ilgai.“

Dizaino tendencijas stebintis specialistas svarsto, kad prieš keletą metų grįžusi 60–70-ųjų metų stilistika dabar įgavo ir ideologinį pagrindimą, nes tai yra grįžimas į archetipines, laiko patikrintas formas. „Tos formos neišėjo iš mados, o jei nusipirksite tokį fotelį, tai galėsite ir savo anūkams palikti. Juolab kad kai kurios kompanijos numato galimybę ir paslaugą tą patį karkasą pakeitus gobeleną naudoti vėl iš naujo. Mes su savo 60-aisiais kurtų baldų restauravimu pataikome į trendą“, – šypsosi J. Malinauskas.

Bienalėje – nepatogūs klausimai

Kaip gyvensime kartu? Šį klausimą kėlė neseniai pasibaigusi Venecijos architektūros bienalė, kurioje nagrinėtos migracijos, socialinės nelygybės, klimato kaitos temos ir kiti iššūkiai, su kuriais šiandien susiduria žmonija.

„Tai paroda apie žmonių ateitį, ne tik architektūrą“, – sako bienalėje apsilankiusi architektė Ieva Prunskaitė („Prusta“).

Jos nuomone, Lietuvoje į tvarumą dar daug kas žiūri primityviai, lokaliai, per mažai galvojama apie klimato kaitą ar ekologiją, nes mūsų dar nepalietė siaubingi šių reiškinių padariniai. „Paroda labai įdomi, bet bendras įspūdis slogus, nes analizuojamos didžiulės problemos. Mes, lietuviai, gan gerai gyvename, neturime didelių problemų nei dėl žmonių apgyvendinimo, nei klimato atšilimo. Taip, dabar susidūrėme su migrantų problema, bet ji ne tokia didelė kaip kur nors Prancūzijoje, kur reikia galvoti, kur apgyvendinti tuos žmones, kaip projektuoti laikinus būstus, kad tie žmonės jaustųsi humaniškai“, – sako I. Prunskaitė.

Ji pasakoja, kad parodoje kvestionuojami ir kai kurie dideli pasaulyje įgyvendinti projektai, pavyzdžiui, postmodernistinis Pietų Amerikos miestų projektavimas, kuris, žiūrint iš šio laiko perspektyvos, visiškai nepasiteisino.

Kai kurie parodos eksponatai privertė kitaip pažvelgti į kasdienes statybose naudojamas medžiagas. „Buvo toks eksponatas – išnagrinėtas gyvenamasis namas: iš kur atvyko langas, cementas, blokelis, kas jį padarė, kokios šalies gyventojas, kokia gaminio cheminė sudėtis. Pamačiau, kad viskas ten suvažiavę iš viso pasaulio – vienas elementas iš vienur, kitas iš kitur. Kitas momentas, iki šiol galvojau, kad tokios medžiagos kaip stiklas, metalas, betonas yra netaršios. Pasirodo, cemento gamyba lemia 8 proc. viso pasaulio išmetamo anglies dvideginio. Tai labai daug, nes beveik visi namai betoniniai“, – apie nemalonius atradimus pasakoja I. Prunskaitė.

Alternatyvių medžiagų cementui paieškas atliekantys Arabų Emyratai šiais metais laimėjo ir pagrindinį bienalės prizą – Auksinį liūtą.