Algirdo Bako fotografijos
Ramybės uostas prie geležinkelio
Rasa Pangonytė

„Galima sakyti, šįkart patyriau, ką reiškia būti kliento kailyje – suvokti, kad 40 m2 neišpildys visų mano svajonių“, – sako studijos „Šilta šiaurė“ architektė Guoda Bardauskaitė. Projektuodama savo būstą ji eksperimentavo ir priėmė sprendimus, kurių dažnai nedrįstų siūlyti klientams.

Pastatas su istorija

Arkiniai šimtmetį perkopusio raudonų plytų pastato langai žiūri į šalia tįsančius bėgius. Už jų – upė ir miškas. „Žmonės prisimena, jog seniau čia būta didelio eismo: kuomet geležinkelio atkarpa buvo tranzito Sankt Peterburgas–Varšuva dalis, nuolat važiuodavo keleiviniai ir krovininiai traukiniai. Dabar už lango tvyro visiška ramybė, o kartais prariedantys traukiniai į Vilnių jau nei triukšmingi, nei dažni“, – pasakoja Švenčionėliuose, šalia geležineklio stoties esančiame pastate įsikūrusi G. Bardauskaitė.

Vietiniai gyventojai atvykėliams iš miesto pasakoja, kad šis dviejų aukštų namas statytas kaip elektrinė, vėliau pertvarkytas į geležinkelio depą ir geležinkeliečių bendrabučius. „Šiame 40 m2 būste anksčiau gyveno geležinkeliečių šeima su trimis vaikais. Butas, kai jį įsigyjau, buvo gerokai apleistas, erdvė sudalinta į mažas tapetuotas patalpėles nuleistomis lubomis, pro kurias dėl kiauro stogo varvėjo vanduo. Čia stovėjo dvi didelės krosnys, bet nebuvo sanitarinio mazgo – gyventojai naudojosi bendru tualetu koridoriuje“, – įsigyto būsto vaizdą atkuria architektė.

Nors buvo akivaizdu, kad patalpas reikės pertvarkyti iš esmės, naujosios savininkės tai negąsdino – kaip pati sako, prastą jų būklę visiškai atpirko vaizdas pro langą. Be to, prisidėjo didelis noras išgelbėti yrantį istorinį pastatą.

Naudojosi rastais privalumais

Istorinis pastatas Švenčionėliuose įsikūrusią architektę iškart sužavėjo aukštomis erdvėmis, arkiniais langais, beveik metro storio raudonų plytų sienomis. „Tam tikra prasme lengva kurti interjerą tokioje erdvėje – tiek daug gerų dalykų jau yra, tereikia viską išryškinti, nesugadinti“, – šimtamečio statinio privalumus išskiria G. Bardauskaitė.

Išskirtiniausiu interjero akcentu pašnekovė vadina arkinius langus. Pakeitus juos naujais teko galvoti, kaip sutvarkyti nedailias nišas. Nenorėdama užtinkuoti visos sienos, tačiau nusprendusi nišą palikti baltą, kad atspindėtų šonu krentanti vakarinė šviesa, projektuotoja rado įdomų sprendimą – baltai „apvesti“ langus ir šitaip juos dar labiau pabrėžti. „Panašiai atsirado ir durų apvadas: nuo sienos nudaužius tinką, aplink duris atsivėrė negražus, netvarkingas mūras, o virš jų žiojėjo skylė – nišą teko aptinkuoti, o virš jos atkartojome langų formos pusapskritimį“, – pasakoja G. Bardauskaitė.

Pašnekovė sako, kad planuodama būstą daug dėmesio skyrė scenarijui, kuris sukelia netikėtumo įspūdį įeinant į namus. Įžengus pro duris patenkama į žemą tambūrą, tada – į siaurą ir netikėtai aukštą virtuvę, kurioje „tarpeklio“ įspūdį sustiprina beveik dviejų metrų aukščio pakabinamos spintelės. Praėjus virtuvę atsiduriama erdvioje svetainėje, ir tik tuomet apsisukus matoma visa patalpa su kampe įmontuotu baltu „kubu“. Daugiafunkciame „kube“ telpa tambūras, sanitarinis mazgas, nišos drabužiams kabinti, malkoms, šaldytuvui bei ūkinei spintai. Dėl to likusi buto erdvė yra vientisa ir neapkrauta.

Nedideliame bute vietą padeda taupyti patalpų aukštis – „kubo“ antresolėje įrengta ne tik jauki skaitymo erdvė, bet ir sandėliukas, stovi skalbimo mašina. Lubas siekia virtuvės ir miegamojo spintos.

Ėmėsi eksperimentų

Kurdama savo namus architektė priimdavo ir nepopuliarius, keistokus sprendimus, kuriuos vargu ar būtų siūliusi klientams: „Pavyzdžiui, geltoni pušies paviršiai, kurie senokai išėjo iš mados, aukštos virtuvės spintelės, beveik 4 metrų ilgio užuolaida vietoj miegamojo spintos durų.“

Gili žalia miegamojo sienų spalva, alyvuota pušies mediena šiuose namuose skleidžia miško dvasią, o raudonos plytų sienos pasakoja pastato istoriją. Baltas „kubas“ suteikia gaivumo, naujumo. Pašnekovė atkreipia dėmesį į baltai dažytą sieną šalia stalo. Tai padaryta praktiniais sumetimais – žiūrint kiną ji atstoja ekraną.

Visos mūro sienos yra netinkuotos arba grubiai tinkuotos. „Norėjau, kad būtų skirtingų paviršių, kuriuos malonu liesti, nebaisu atsiremti, sutepti, sugadinti. Nelygios sienos ir lubos sustiprina malonią akustiką, nes minkštų elementų nėra labai daug. Kitaip tariant, man buvo svarbu, kad namuose užtektų „maisto“ ne tik akims, bet ir pojūčiams“, – paaiškina architektė.

G. Bardauskaitė šypsosi, kad po truputį dėliodama eksperimentinį koliažą gerai nežinojo, kas iš viso to išeis: „Tik tada, kai viskas sugulė į vietas, atsipeikėjau ir supratau, kad interjeras tapo geltonai ir žaliai raudonas. Jei kas būtų paklausęs anksčiau, būčiau pasakiusi, kad mažai šansų, jog iš tokių spalvų galima sukurti ką nors kita nei vėliavą.“

Ugnis – kertinis elementas, suteikiantis namams jaukumo. Šeimininkė teigia, kad krosnelė čia kūrenama rituališkai kiekvieną savaitgalį, kai susirenka gyventojai.

Miško uostas

G. Bardauskaitė sako, kad įsikūrimo darbai, įskaitant interjero projektavimą ir remontą, užtruko metus. Visus darbus atliko vietiniai meistrai: „Remontas tapo ir susipažinimu su vietine kultūra, ir abiem pusėms įdomia mokykla.“

Projektuodama namus sau architektė sako susidūrusi su problema, kuri paprastai nekankina dirbant kitiems – į visas idėjas žiūrėjo labai asmeniškai. Dėl šios priežasties buvo sunkiau priimti sprendimus, ne kartą keitėsi ir bendra vizija. „Architektas turi daug šansų įgyvendinti įvairias savo idėjas – vieną interjerą gali padaryti baltą, kitą spalvotą, trečią dar kokį nors, tad dažniausiai jis būna tas žmogus, kuris suformuluoja ir palaiko pagrindinę mintį, neleidžia klientui jos pamesti. O būsimam gyventojui būstas dažnai būna vienintelis, į kurį nori sudėti visas svajones“, – kalba kliento kailyje atsidūrusi architektė.

Savo namus G. Bardauskaitė vadina miško uostu – taip vadinasi ir į Švenčionėlius suvažiavusi miestiečių bendruomenė. „Šalia miško kuriame prieglobstį, kuriame gera, ramu ir jauku, kur yra daug erdvės būti drauge ir ilgiems pokalbiams prie ugnies. Tai vieta sugrįžti po kelionių, susitikti su bendraminčiais, dalintis idėjomis ir kurti atsvarą miesto skubėjimui. Tad ir namai tokie – alsuojantys ugnies šiluma ir miško dvasia. Tokie, į kuriuos norisi sugrįžti, kai iškeliauji“, – kalba ji. Nedideliame miestelyje įsikūrusi architektė sako, kad šis nedidelis būstas turi ne tik architektūrinį, bet ir socialinį užtaisą – jis tarsi manifestuoja apie kitokias vertybes, kitokį gyvenimo būdą: „Tikiu, kad šis projektas gali būti tarsi ledlaužis didesniuose visuomenės virsmo procesuose.“

Straipsnio komentarai

Siųsti
Interjeras interjeras