„Kas čia per painiava?“ – toks šmaikštus draugų klausimas lydėjo architektę Ugnę Neverbickaitę, susidomėjusią pinikais. Šiandien artimieji jau daugiau žino apie šią virvių pynimo techniką, tačiau pavadinimas „Painiava“ niekur nedingo – po juo slepiasi visi merginos sukurti darbai.

Susidomėjimas iš asmeninio poreikio

Mergina pasakoja, kad pinikų (pranc. makrame; turk. maqrama, arab. miqrama) technika susidomėjo paskatinta asmeninio poreikio. Persikrausčiusi į naujus namus, ji ieškojo, kaip šaltą ir gana svetimą erdvę paversti jaukesne. Naršydama internete menininkė pastebėjo bohemiškas sienų dekoracijas ir jomis susižavėjo. „Pradėjau ieškoti, kaip jos vadinasi, nes tuo metu nesupratau, kas čia. Išbandžiau visus raktinius žodžius, kol radau – makramė“, – prisimena U. Neverbickaitė. Iki tol nieko apie šią techniką negirdėjusi mergina svarstė, ar ji sudėtinga, kol nusipirkusi paprasčiausios virvės ėmė eksperimentuoti.

„Painiavos“ autorė prisimena, kad internete rasti pavyzdžiai žadino smalsumą, o galvoje viena po kitos gimė idėjos, kaip galima pritaikyti šią mazgų techniką. Ji prisipažįsta pirmą kartą gyvenime aiškiai pamačiusi viziją, kaip kurti ir pristatyti savo gaminius, todėl užtikrintai ėmėsi idėją įgyvendinti. Tiesa, trūko tik pavadinimo.

Ieškodama, kokiu vardu vadinti savo gaminius, U. Neverbickaitė atkreipė dėmesį į draugų sugalvotą pinikų sinonimą. „Jie vis pamiršdavo šį žodį, taip ir gimė „Painiava“. Visi pradėjo taip vadinti („Ugne, čia tavo painiava“, „Ugne, kokią painiava dabar darai?“). Tai tapo paprastesniu žodžiu šiam menui apibūdinti. Man toks pavadinimas labai tiko ir prilipo“, – juokiasi mergina.

Iš kartos į kartą

Pastaruoju metu išpopuliarėjusi pinikų technika nėra naujiena. Ji atsirado XIII a. arabų kraštuose, vėliau išplito Ispanijoje, Italijoje, galiausiai – visoje Europoje. Šią techniką ypač mėgo jūreiviai – iš mazgų gamino hamakus ar kitus praktiškai pritaikomus daiktus. Vis dėlto tikruoju pinikų aukso amžiumi laikomi karalienės Viktorijos laikai – XIX a. Vėliau šios technikos populiarumas priblėso ir vėl sustiprėjo tik XX a. antrojoje pusėje.

Pradėjusi megzti mazgus mergina sužinojo, kad taip gaminius kūrė ir jos močiutė. Šios technikos populiarumą XX a. antrojoje pusėje jai dažnai patvirtina ir mugėse ar kituose renginiuose ja sukurtų dekoro elementų matę vyresni žmonės. Jie prisimena, kad to mokėsi mokykloje arba turėjo panašių kūrinių namuose. Pinikų technika šiandien yra modernesnė ir kiek pasikeitusi, tačiau pagrindiniai principai išliko tie patys.

Laisvė fantazijai

Menininkė šiuo metu dažniausiai kuria interjero detales: sienų dekoracijas, stalo takelius, pakabinamus gėlių laikiklius ar kitus namų jaukumą puoselėti padedančius kūrinius. Kartkartėmis jos pirštai sumezga ir papuošalus, tačiau jie žmones domina mažiau.

Vis dėlto U. Neverbickaitė įsitikinusi, kad pinikų techniką galima naudoti gaminant viską, ką tik leidžia fantazija. Praėjusią vasarą mergina sukūrė vieną didžiausių darbų – trijų metrų pločio ir dviejų metrų aukščio pertvarą terasai. „Nuoširdžiai sakau: savaitę sėdėjau kiekvieną dieną po šešias valandas užsidariusi kaime ir pyniau. Manyčiau, kad pavyko labai šauniai, klientė taip pat labai patenkinta“, – rezultatu džiaugiasi kūrėja. Šiam darbui menininkė sunaudojo maždaug du kilometrus virvės.

Daugiau galimybių atveria ir eksperimentai su spalvomis. U. Neverbickaitė yra bandžiusi dažyti virves tiek tekstiliniais, tiek augaliniais dažais, tačiau būtent pastarieji jai priimtinesni. „Dažymas augaliniais dažais – lyg alchemija. Tai ypatingas mokslas, kai verdi puode kokį nors augalą, bandai išgauti spalvą. Tuomet joje mirkai virves, stebi, vieną galą išimi anksčiau, kitą – vėliau ir matai, kaip skiriasi spalvos“, – sako U. Neverbickaitė. Kūrėja labiausiai mėgsta naudoti avokadą, nes jis turi raudono pigmento, kuris nudažo virvę tamsia rožine spalva.

Namų jaukumui

Daugelis linkę galvoti, kad pinikų technika sukurti gaminiai labiausiai dera bohemiškuose interjeruose, tačiau, pasak U. Neverbickaitės, ši nuomonė nėra teisinga. „Nemačiau nė vienos vietos, kur jie netiktų“, – sako menininkė.

Mergina įsitikinusi, kad šie dekoro elementai padeda sukurti išskirtinę atmosferą ir papildo bet kurį interjerą. „Jie suteikia bohemiškos dvasios. Pakanka, pavyzdžiui, gėlių laikiklio, kuris gali kabėti bet kokioje erdvėje: blokiniame daugiabutyje, lofte ar individualiame name. Augalas dera su medvilne ir iš karto suteikia bohemiškos dvasios, laisvumo, jaukumo“, – įsitikinusi mergina.

U. Neverbickaitė sako, kad kurdama pernelyg nesistengia įsivaizduoti galimų interjerų, dažniausiai galvoja apie savo namus. Pasak jos, jei darbus darai taip, kad patiktų tau pačiam, tada jie sužavi ir aplinkinius. Mergina džiaugiasi, kad įdėta meilė, energija ir kruopštumas nelieka nepastebėti, o gaunami komplimentai motyvuoja.

Jau daugiau nei metus pinikų mazgus rišanti U. Neverbickaitė sako, kad jai šis darbas yra lyg meditacija, atsipalaidavimo ir energijos papildymo priemonė. Tačiau susierzinusi ar pavargusi ji virvių į rankas neima – darbai būna daug gražesni, kai į juos menininkė įpina meilę ir šiltas emocijas.