Meno kūrinius apšviesti svarbu lygiai taip pat, kaip ir patalpas – įsitikinusi interjero dizainerė-architektė Vaida Atkočaitytė-Dališanskienė. Dalydamasi savo patirtimi, ji pasakoja, kokio tipo apšvietimas padės namuose geriausiai atskleisti paveikslą, skulptūrą ar kitą meno kūrinį.

Kūrinį tausojančios technologijos

Meno kūriniai svarbūs mūsų gyvenime, nes jų pagrindinė funkcija – teikti šeimininkui estetinį pasigėrėjimą, dvasinį malonumą. Šie kūriniai yra vieni pagrindinių estetinių elementų, kuriais šeimininkai papildo namų interjerą. Ne visi turi didelę finansinę vertę, tačiau bent emocinę – daugelis.

Jau kurį laiką populiarios LED technologijos ir šios srities mokslo pažanga padeda ne tik apšviesti meno kūrinius, bet ir juos išryškina arba palengvina jų eksponavimą. Pavyzdžiui, istorinę vertę turinčius meno kūrinius stengiamasi apšviesti technologiškai naujais, nežalojančiais, spalvų neblukinančiais šviestuvais. Priešingai – naujos technologijos pasaulyje padeda apšvietimo dizaineriams kurti naujus metodus, kurie padeda atgaivinti senus meno kūrinius, paryškinti ir atskleisti jų spalvas. Šie metodai kartais net gali pakeisti restauraciją.

Tuo teko įsitikinti būnant meno kūrinių apšvietimo kūrybinėse dirbtuvėse Monzoje, Italijoje. Architektai Francesco Iannone ir Serena Tellini demonstravo savo sukurtą metodą, dalijosi jo subtilybėmis ir suteikė galimybę dalyviams patiems atlikti bandymus su istorinėmis bažnytinėmis freskomis, kurios be specialaus apšvietimo atrodė tiesiog tamsus ir vientisas fonas. Kol naudodami šviesą nepradėjome freskose „kviesti“ spalvų, atrodė, kad ten jų išvis nėra. Skirtingos spalvos skirtingai reaguoja į tam tikro spektro šviesą, tad norint išgauti geriausią efektą reikėjo derinti skirtingų parametrų šviestuvus.

Skirtingiems kūriniams – skirtingas apšvietimas

Pagal šviestuvų pozicijas ir tipus skiriami keli meno kūrinių apšvietimo būdai: lubinis, sieninis ir grindinis. Kurį iš jų pasirinkti, priklauso nuo konkrečios situacijos. Pirmiausia svarbu kūrinio tipas – ar jis yra paveikslas, ar skulptūra, ar smulkių elementų kolekcija. Žinant eksponuoti planuojamo kūrinio tipą galima pasirinkti tinkamiausią apšvietimo būdą pagal šviestuvų poziciją ir tipą.

Siekiant tobulo rezultato neužtenka žinoti meno objekto tipą, reikėtų ir konkretaus kūrinio, todėl idealu, kai apšvietimas parenkamas individualiai. Juk kiekvienas meno kūrinys yra unikalus ir skirtingai apšviestas gali atrodyti visiškai kitaip: paveikslo spalvos – kisti arba išryškėti, nuo šešėlių – pasikeisti net vizualiai suvokiama skulptūros forma. Neapšviesta skulptūra apskritai gali susilieti su fonu ir prarasti savo tūrį. Taip nutiko mano įrengtame viešbučio „Holiday Inn“ vadovo kabinete, kurio sienas puošia specialiai jam sukurtos menininkės Agnės Kondrataitės skulptūros.

Lubinis – universaliausias

Jeigu projektuojant interjerą nežinoma, koks konkretus meno kūrinys jame bus, numatomas tik jo tipas, reikėtų rinktis kuo universalesnį apšvietimo būdą. Būtent toks yra lubinis apšvietimas. Tai ypač aktualu ten, kur planuojamos keičiamos ekspozicijos, arba nuomojamame bute ar biure, kurio planas išlieka, o įsikėlus kitam gyventojui keičiasi ir asmeniniai daiktai, meno kūriniai.

Pats universaliausias yra lubinis kryptinis šviestuvas su bėgeliu. Naujausios technologijos leidžia labai lengvai keisti šviestuvų poziciją bėgelyje ar net jų kiekį. Puikus pavyzdys – šviestuvai bėgelyje fiksuojami magnetu, todėl šiame nuomojamame bute lengva keisti apšvietimą pagal kiekvieno gyventojo poreikius. Kaip šiame nuomai projektuotame bute J. Basanavičiaus gatvėje. (foto 12, 13) Tokio tipo šviestuvai universaliausi ir tinka ne tik meno kūriniams, bet ir atskiroms interjero zonoms apšviesti.

Šiek tiek mažiau universalus, bet irgi populiarus yra paviršinis arba įleidžiamas reguliuojamo kampo lubinis kryptinis šviestuvas. Nors jis stacionarus, tačiau reguliuojant korpusą šviesa nukreipiama norima kryptimi. Jeigu galima keisti ne tik korpuso, bet ir šviesos kritimo kampą, toks šviestuvas meno kūriniams suteikia daugiau individualumo.

Labai svarbu, kad virš sofos ar lovos pakabintas lubinis šviestuvas neakintų ir nedirgintų akių. Todėl svarbus ne tik jo reguliavimas, bet ir papildomi komponentai, pavyzdžiui, korio tipo filtrai. Toks yra šio nuomai skirto buto, kurio būsimam gyventojui iš anksto numatyta galimybė pasikabinti mėgstamą paveikslą, apšvietimas.

Lubinis apšvietimas tinkamiausias ir padeda sukurti unikalius derinius, nes galima akcentuoti tik kurią vieną svarbią meno kūrinio dalį, nesistengiant vienodai apšviesti jo viso. Dažnai šis būdas suteikia 3D efektą plokštiems, tačiau erdvę ar gylį vaizduojantiems paveikslams, paryškindamas jiems autorių suteiktą perspektyvą. Tai puikiai parodo Francesco Iannone ir Serenos Tellini apšvietimas pagal jų sukurtą Monzos metodą Monzos miesto muziejuje.

Pats paprasčiausias lubinis apšvietimas sukuriamas naudojant paviršinį arba įleidžiamą kryptinį, bet nereguliuojamą šviestuvą. Jis išskirtinis tuo, kad meno kūrinio pozicija ant sienos gali labai priklausyti nuo šviestuvų pozicijos arba atvirkščiai – visai nepriklausyti. Tai lemia šviestuvų kiekis. Pavyzdžiui, jei jų bus vienas ar du, meno kūrinys turės būti apšviečiamoje zonoje. Jei palei sieną bus daugiau tokių šviestuvų tam tikrais atstumais ir ji visa apšviesta vienodai, tai pakabintas paveikslas ar kita kompozicija nebus priklausomi nuo šviestuvų pozicijos.

Šis apšvietimo būdas pritaikytas projektuojant „Eurofirmos“ biurą Londone, kur menininko Donato Jankausko tapyti paveikslai ant spintos fasado sudaro vieną ilgą kompoziciją per tris kabinetus. Šiuo atveju norėjosi sukurti tam tikrą apšvietimo ritmą. Tam puikiai tiko šis variantas.

Visi išvardyti lubinio apšvietimo būdai tinka ne tik paveikslams, bet ir skulptūroms, bareljefams, freskoms ar naudojant šiuolaikines technologijas smarkiai išdidintiems meno objektams. Toks apšvietimas įrengtas Užupio bute su beveik 5 metrų aukščio sieną dengiančiu fototapetu, kurį sukūrė grafikė Ugnė Žilytė.

Įmontuojamų lubinių šviestuvų privalumas yra šviesa, o ne dizainas. Mat gamintojai daug dėmesio skiria techniniam apšvietimo tobulinimui, dėl to atsiranda „nematomų šviestuvų“, kurie dėl tam tikrų lešių skleidžia šviesą, tačiau erdvėje sunkiai pastebimi.

Sieninis ir grindinis apšvietimas

Sieniniai šviestuvai mažiau universalūs ir dažniausiai naudojami paveikslams iš viršaus apšviesti. Šiuo atveju yra svarbūs trys veiksniai ir jų tarpusavio santykis: meno kūrinio dydis ir stilius, šviestuvo dydis ir dizainas, sienos dydis ir bendra pozicija patalpoje.

Šviestuvo vieta glaudžiai susijusi su meno kūrinio pozicija ant sienos. Jeigu bus kabinamas modernus paveikslas, nederėtų tvirtinti klasikinio šviestuvo, nebent to reikalauja bendras interjero konceptas. Jų kompozicija ant sienos turėtų būti tokia, kad paveikslas kabėtų akių lygmenyje. Siekiant universalumo, patariama rinktis sieninį šviestuvą, kuris turi reguliuojamą korpusą arba daugiau nutolęs nuo sienos. Parenkant labiau nuo sienos nutolusį korpusą turintį šviestuvą mažiems meno kūriniams reikėtų įvertinti erdvę. Pavyzdžiui, siaurame koridoriuje iš karto virš akių kabantis šviestuvas gali trukdyti ir erzinti. Sieniniai šviestuvai dažnai skleidžia slystančią šviesą, kuri ant paveikslo gali mesti šešėlius.

Prie sieninio apšvietimo pagal šviestuvų montavimo poziciją galima priskirti ne tik apšvietimą iš viršaus, bet ir iš šonų arba aplink objektą. Pastarasis dažniausiai reikalingas tūriniams objektams, kuriuos norima apšviesti tolygiai arba iš tam tikros pusės. Dažniausiai naudojamas perimetrinis LED šviestuvas arba tam tikrose vietose išdėstomi kryptiniai, kurie meno kūrinį apšviečia iš kelių pusių. Šis apšvietimo būdas labiausiai tinka skulptūroms arba įvairioms atskirų daiktų kolekcijoms.

Rečiausiai naudojamas grindinis apšvietimas. Šiam tipui priskirčiau visus šviestuvus, kurie montuojami po meno kūriniais. Jie tinka skulptūroms arba bareljefams apšviesti.

Lemtingi šviesos parametrai

Meno kūriniui svarbu ne tik šviestuvo tipas, jo pozicija, bet ir lempučių ar kitų komponentų parametrai. Vienas svarbiausių parametrų paveikslams yra spalvos atkūrimo indeksas, nurodantis, kiek lemputės skleidžiama šviesa panaši į natūralią saulės šviesą. Norint, kad spalvos būtų atkuriamos kuo natūraliau, CRI indeksas turi būti kuo aukštesnis – 80–100 Ra.

Svarbus ir baltos šviesos spektras, arba spalvinė temperatūra, matuojama kelvinais. Daugelis specialistų įsitikinę, kad meno kūriniams ji turi būti kuo artimesnė vidutinei saulės šviesos spalvos temperatūrai (apie 5000 K). Tačiau atlikti bandymai paneigia šią hipotezę ir skatina formuluoti nuostatą, kad geriausia spalvinė temperatūra yra 3000–4000 K.

Galutiniam rezultatui ir vizualiam apšvietimo intensyvumo suvokimui svarbi ir sienos arba fono spalva, kuri gali sugerti ir suniveliuoti šviesą arba priešingai – padėti kontrastingai išskirti meno kūrinį. Todėl, atsižvelgiantį šiuolaikines LED technologijas ir apšvietimo valdymą, geriausia rinktis šviestuvus, kurių skleidžiamos šviesos intensyvumą galima keisti, nes ją kiekvienas žmogus suvokia individualiai.