Dar nespėjus peržengti namų Romainiuose slenksčio, mus pasitinka nuoširdžiai besišypsantis jaunas vyras – Algirdas Mačiulis. Kūrybingas dailininkas, tatuiruočių meistras, drožėjas, baldų ir interjero aksesuarų iš medžio kūrėjas bei dizaineris savo interjerui pasirinko originalų dviejų stilių derinį.

– Praeityje buvai krepšininkas. Kaip atsitiko, kad tapai menininku?

– Dar vaikystėje buvau smalsus. Domino viskas. Paauglystėje pradėjo dominti medis, jo apdirbimo galimybės. Tuo metu lankiau ir krepšinį, bet trūkstant laiko teko rinktis. Kadangi jaučiau didelį potraukį menui, neabejodamas pasirinkau jį.

Vadovaudamasis šūkiu „Aš galiu“, baigiau Dailės mokyklą bei dailės ir technologijų studijas universitete. Esu gimęs po permainingu Dvynių ženklu, tad negaliu realizuoti savęs vienoje srityje, mėgstu įvairovę. Didžiausią potraukį jaučiu medžio darbams, sieninei ir molbertinei tapybai, tatuiruočių menui.

Andriaus Aleksandravičiaus fotografija

– Ar trauka medžiui buvo tokia stipri, kad pamažu nukrypo į unikalius interjero detalių kūrinius? Kaip gimsta originalios idėjos?

– Studijuodamas supratau, kad pasirinkau teisingą kelią. Kuo toliau, tuo vis daugiau norėjosi sužinoti, išbandyti. Pradėjau tapyti, dekoruoti sienas ir dirbti su medžiu.

Baigęs studijas dalyvavau konkurse Panaros ir Pilnų namų bendruomenės bažnyčios interjero darbams atlikti. Laimėjęs konkursą gaminau ir drožiau didelį altoriaus paveikslo rėmą, Dievo akį, tabernakulį, mišiolą, 14 stacijų rėmus. Po šio užsakymo pajutau didelį potraukį medžiui. Greitai gavau daugybę paveikslų ir medžio darbų užsakymų.

Kūrybos idėjos gimsta savaime, spontaniškai. Einu, pamatau kokį daiktą, ir galvoje iš karto gimsta mintis, kaip jį būtų galima pagražinti, pakeisti arba sukurti ką nors unikalaus.

– Tavo namuose yra bohemiško ir klasikinio stiliaus mišinys – shabby chic. Kas paskatino kurti tokį interjerą?

– Taip. Mano namuose yra bohemiško ir klasikinio stiliaus mišinys. Dvejus metus gyvenome baltai išdažytuose kambariuose. Laikui bėgant pasidarė nuobodu, norėjosi ką nors keisti. Norėjosi kažko išskirtinio, nepakartojamo, kad namai būtų šilti, jaukūs, bet ir didingi, originalūs. Viską gerai apsvarstęs, pasirinkau būtent tokį dviejų stilių mišinį.

– Sendintos sienos – drąsus sprendimas. Ką dar originalaus sugalvojote savo namų įvaizdžiui pabrėžti?

– Sendintas sienas pasirinkau drąsiai, nė kiek nedvejodamas. Tai daugelio mėnesių apmąstymų rezultatas. Žinojau, kad man pavyks. Tokio įvaizdžio kūrimas buvo sudėtingas: sienos padengtos 8–11 sluoksnių įvairių atspalvių dažais. Taigi jos įvaizdį keitė kaskart, netolygiai gramdant lopetėle.

Norimam įspūdžiui sustiprinti prie dviejų sienų pritvirtinau sendintus, vietomis suskilusius gipso rėmus, kuriuose, turėdamas laiko, nutapysiu sendinto, laiko išblukinto įvaizdžio paveikslus. Mano vizijoje namus turėtų puošti statulos ir kiti meno kūriniai, vaizduojantys Romos imperijos laikams būdingus žmonių veidus, nuogo moters kūno fragmentus.

Norėjosi, kad įėjęs pasijustum tarsi senoje pilyje, todėl prieškambario lubas padariau arkines, iš senų raudonų plytų. Sendintas ąžuolines duris į vonios kambarį papuošiau antikvariate pirkta masyvia rankena, kuri, beje, buvo nebrangi, o atrodo neįkainojama. Šias sunkias duris dėl patogumo pritvirtinau ant juodo metalo mechanizmo su voleliais, leidžiančiais joms lengvai slankioti. Čia į aplinką organiškai įsilieja mano sumanytas neįprastas šviestuvas – didelė lempa, pritvirtinta prie keltuvo-krano kablio. Užuolaidų laikiklius taip pat pakeičiau į grubesnes linines virves.

Turiu daug gerų idėjų ateičiai, pavyzdžiui, savo namams sukurti įdomius, unikalius baldus, kurie primintų kelionių po įvairias pasaulio šalis fragmentus.

Andriaus Aleksandravičiaus fotografija

– Koks yra Tavo kuriamų baldų, interjero detalių kelias? Ar pradedi kurti nuo nulio? O galbūt senuosius baldus prikeli naujam gyvenimui?

– Baldus ir interjero detales dažnai kuriu nuo nulio. Jei tai – užsakymas, viską darau pagal kliento pageidavimą. Visada patariu, kaip padaryti, kad būtų įdomiau, patogiau. Tada kuriu brėžinius, piešiu eskizus, renkuosi ir perku reikiamas medžiagas. Toliau jau dirbtuvėje pjaunu, obliuoju, šlifuoju, drožiu, dažau, lakuoju ir t. t.

Kurdamas naudoju įvairias technologijas. Pavyzdžiui, dažau keliais sluoksniais dažų, sendinu, ir tai sukelia įspūdį, kad daiktas labai senas ir prikeltas antram gyvenimui.

Interjero detalių idėjos gimsta galvoje tuojau pat, vos pamačius kokį įdomesnį daiktą. Kartais kuriu naują detalę, o kartais imu seną ir ją iš esmės pakeičiu.

– Tavo darbai puošia ne vienerius namus Europos šalyse. Papasakok plačiau, kaip užsienio klientai Tave atrado?

– Esu ne vieną užsakymą atlikęs ir kitose šalyse. Užsienio klientai susiranda mane per interneto svetainę, instagramą, feisbuką, o daugiausia – per pažįstamus lietuvius, svetur gyvenančius tautiečius. Kadangi užsiimu ir tatuiruočių menu, pažįstamų ratas greitai plečiasi, žmonės domisi mano kūryba, ją įvertina, rekomenduoja mane kitiems.

– Gyvenimas ir darbas toje pačioje erdvėje... Tai privalumas ar trūkumas? Leisk šiek tiek žvilgtelėti į Tavo dirbtuves, papasakok apie savo darbą.

– Taip, mano gyvenimas ir darbas vyksta toje pačioje erdvėje. Manau, tai – didelis privalumas kuriančiam žmogui. Pats planuoju laiką ir kuriu tada, kai ateina didesnis įkvėpimas. Jeigu noriu, tai galiu daryti ir naktį, o dieną skirti šeimos reikalams, bendravimui su vaikais. Ir viskas vyksta čia pat, namuose. Dažnai pagalvoju, kad menininko gyvenimas yra nuolatinė šventė.

Ateityje dirbtuvę statysiu kieme, o kol kas patalpas nuomojuosi visiškai šalia namų.

Darbo procesas prasideda galvoje, kada gimsta idėja. Vėliau piešiu eskizus, trafaretus, juos taisau, keičiu. Tada jau darau brėžinius, renkuosi medžiagas ir perku, po to darbas vyksta dirbtuvėje. Įdomu tai, kad drožyba yra nenuspėjama... Niekada nežinai, koks tavęs laukia rezultatas. Kadangi šis darbas – rankų, nėra idealiai vienodų drožinių, jų detalių. Drožiant medis gali ir skilti, tačiau tai tik suteikia kūriniui savitumo.

Andriaus Aleksandravičiaus fotografija

– Šiais laikais originalūs nori būti beveik visi. Kaip manai, kokių klaidų daroma desperatiškai siekiant originalumo interjere?

– Geras namų interjeras turi skleisti gerą nuotaiką, šilumą ir jaukumą. Nereikėtų derinti vertingų ir pigių daiktų, medžiagų. Derėtų išlaikyti vientisumą. Manau, kad, kuriant interjerą, yra per daug skubama ir einama lengviausiu, jau pramintu keliu. Dabar interjeras kuriamas labai šiuolaikiškai, vienodai, ir jis gali greitai nusibosti. Juk žinoma, kad kūrinys geras tik tada, kai į jį įdedama dalelė širdies. O tai greitai nepadaroma. Labai gaila, kad yra mažai dizainerių, kurių sukurti interjerai būtų unikalus.

– Kokia yra namų jaukumo paslaptis?

– Namai yra jaukūs, jei tinkamai parinktos ir suderintos sienų, baldų spalvos, tinkamai suplanuotos ir neapkrautos erdvės. Jeigu gerai apgalvotas atskirų erdvių apšvietimas, kurį galima sulieti į vieną visumą. Ir pagrindinė paslaptis – jauku ir gera tuose namuose, kur žmones sieja šiluma, meilė ir supratimas.

– Algirdai, turi klausos negalią. Ar menas ir tyla – darni pora Tavo gyvenime?

– Gyvenu tyloje ir manau, kad ji yra gera pora mano kūrybai. Ypač tylą mėgsta molbertinė tapyba ir tatuiruočių menas. Myliu gyvenimą, žmones, todėl stebiu juos ir tapau. Įsitaisau prie molberto, vieną kitą kartą mostelėju teptuku ir juntu, kaip kūną užlieja šviesa. Galvoje tuo metu gimsta vis nauji paveikslai. Ir visa tai vyksta tyloje. Nė nepajuntu, kaip prabėga laikas. Kai pavargstu, kylu ir einu prakalbinti medį. Todėl kasdien su gailesčiu galvoju, kodėl parą sudaro ne 60 valandų.