Jei pažvelgtume į stalų hierarchiją, konsolę rastume toli gražu ne aukščiausioje vietoje. Vis dėlto šie pagalbiniais vadinami stalai yra svarbi interjero dalis, kurie prireikus gali sėkmingai pavaduoti net ir aukštesnio rango giminaičius.

Manoma, kad konsolės ištakos siekia XVII–XVIII a. Prancūzijos ir Italijos dvarus bei rūmus. Dideli ir puošnūs konsoliniai stalai, prie sienos tvirtinami S formos kojelėmis (konsolėmis), buvo privalomas baldas aristokratų namuose. Ilgainiui šis staliukas evoliucionavo, atsistojo „ant savo kojų“, tapo siauresnis, naudingesnis ir praktiškesnis.

„Konsolę aš matyčiau labiau ne kaip baldą, o kaip interjero dekoravimo elementą per baldo prizmę“, – sako interjero architektė ir baldų dizainerė Vaida Kandratavičiūtė (studija IDAS).

Anot jos, funkcinė konsolės užduotis – kurti grožį ir puošti interjerą. Bet ji sutinka, kad šiam baldui galima patikėti daugybę užduočių, statyti jį galima bet kur, kur reikia: „Jei konsolė stovi tinkamoje vietoje, tai telefonas, raktai, kiti daiktai, kurie neatranda savo vietos, apsigyvena ten. Priklausomai nuo interjero stilistikos, šis baldas gali būti naudojamas nuo prieškambario iki miegamojo ar svetainės. Tarkime, svetainėje galime kabinti veidrodį, po juo statyti konsolę, ant kurios galime padėti vazą su gėlėmis ar dubenį su vaisiais.“

Citata:Jei konsolė stovi tinkamoje vietoje, tai telefonas, raktai, kiti daiktai, kurie neatranda savo vietos, apsigyvena ten.

V. Kandratavičiūtės nuomone, priklausomai nuo kuriamo interjero, konsolė gali būti visiškai ir priešingai – labai akcentuota, tačiau bet kuriuo atveju tai esą pasąmoningas, visada „po ranka“ esantis baldas.

Planuodama baldus užsakovų interjerui, dizainerė sukūrė ant keturių tvirtų kojų stovintį baldą „Elephantus“. „Kurdama galvojau ne tik apie nematomą baldą, bet kad ant jo būtų galima pasidėti veidrodį ir pasidažyti arba pasidėti nešiojamąjį kompiuterį ir prisėsti trumpam atsakyti į laiškus. Konsolės aukštis yra toks, koks darbo stalo, todėl prisėdus nereikia nei pasilenkti, nei per aukštai iškelti rankos“, – apie savo kūrinį pasakoja dizainerė.

Ji sako, kad vėliau „Elephantus“ atsirado ir jos pačios namuose, kur yra labai aktyviai naudojamas. Ji sujungė dvi konsoles į vieną ir pastatė tarp virtuvės ir svetainės. „Taip konsolės ir atskiria, ir sujungia erdves. Kai ateina svečių, ant jų atsiranda kažkokių desertų, jos virsta švediško stalo kampu“, – pasakoja V. Kandratavičiūtė.

Nors konsolę paprastai įsivaizduojame stovinčią prie sienos, interjero architektė ragina nebijoti ir neįprastų sprendimų, suteikiančių naujų baldų išdėstymo erdvėje galimybių. „Pavyzdžiui, jeigu sofa statoma viduryje kambario, už nugaros pastatyta konsolė leidžia žmogui pasijusti saugesniam. Įpratome sofą statyti prie sienos, bet galima ją pastatyti kambario viduryje, o tam, kad nesijaustų vieniša, už jos pastatyti dvi konsoles, ant tų konsolių uždėti šviestuvą, telefoną, pasidėti arbatos puodelį ar taurę. Tai gali būti visiškai daugiafunkcis daiktas – nuo erdvių atskyrimo iki pasidėjimo“, – nebijoti eksperimentuoti ir susikurti traukos elementą ragina baldų dizainerė.

Kalbėdama apie konsolės panaudojimą, interjero architektė primena, kad pasaulyje daiktai po vieną negyvena. „Kaip žmonės, taip ir materija. Jei statai sofą, po ja būtinai norisi pakloti kilimą, jeigu pastatai konsolę, virš jos turi apsigyventi meno kūrinys – veidrodis arba kažkas kitas, kas padėtų daiktams vienas kitam būti sinergiškiems. Jei tai nėra daiktas virš baldo, tuomet reikėtų kažką uždėti ant konsolės, kad ji nesijaustų vieniša“, – šypsosi V. Kandratavičiūtė.

Ji sako, kad, renkantis konsolę, pirmiausia reikėtų atsižvelgti į bendrą interjero stilių, o gerai apgalvotas baldas gali tapti esminiu erdvės suplanavimo tašku. Tačiau interjero architektė taip pat primena, kad konsolė interjere turi atsirasti su aiškia paskirtimi. Kaip ir visi kiti daiktai.