Gamta, epocha, asmenybė, menas – abstrakčiausia detalė gali tapti interjero įkvėpimu ir virsti viską sujungiančia idėja. Interjero specialistai sako, kad kuriant įdomiau ne aklai sekti temą, o ją interpretuoti.

Vengia siaurų temų

Architektė Vaiva Andriušytė kurdama projektą dažniau siekia ne matomo, o juntamo įkvėpimo: „Įkvėpti gali bet koks ryškus dirgiklis, sutiktas projekte. Tai gali būti pažintis su klientu ir jo unikalia asmenybe, vietovės istorija arba aplink sklindantys garsai, ant namo augantis vijoklis, netipinė funkcinė užduotis ar nenuspėjamai auganti įmonė ir neapčiuopiami tokio biuro poreikiai.“ Kurdama projekto koncepciją, ji stengiasi būti empatiška, daugiau klausyti, pastebėti ir į kiekvieną projektą kaskart pažvelgti kitaip.

Pagrindiniu savo kūrybos bruožu architektė vadina skirtingų funkcijų dualumą, tačiau pastebi, kad daugeliui jos projektų būdingas ir tematiškumas. „Tiesa, vengiu rinktis itin siauras temas, kadangi siauros temos interjeras gali atrodyti paviršutiniškas ir morališkai greitai pasenti. Stengiuosi kurti daugiasluoksnes temas, gretinti skirtingus stilius, motyvus, taip siekdama sukurti daugiasluoksnį interjerą“, – apie darbo principus pasakoja V. Andriušytė.

Anot jos, tokias daugiasluoksnes erdves kiekvienas žmogus matys skirtingai, per savo individualių patirčių ir žinių prizmę. Daugiasluoksnės erdvės nepasakoja tiesmukos vienos linijos istorijos, nėra statiškos, o laikui bėgant jas galima papildyti nauju turiniu ir objektais.

Idėja – neapibrėžtumas

Kalbėdama apie interjero įkvėpimą, V. Andriušytė prisimena prieš metus kompanijai „Hostinger“ kurtą biurą Kaune. Susitikusi aptarti užsakovų vizijos, į visus klausimus apie darbuotojų poreikius ji išgirdo vienodą atsakymą – „nežinome“. „Norint nežinomybei suteikti pavidalą, teko iš arti pažinti įmonės darbuotojus, stebėti juos pietų pertraukų metu, kur jiems ankšta, kur patogu; detaliai susipažinti su paslaugų spektru ir klientais“, – pasakoja ji.

Biuro interjero koncepciją architektė kūrė derindama labai skirtingus įmonės bruožus. Pagrindine idėja ji pasirinko kompanijos augimo neapibrėžtumą. Jį perteikė transformuojamomis erdvėmis, pertvaras pakeitusiomis užuolaidomis, moduliniais baldais. „Hostinger“ atstovybės Indonezijoje ir Brazilijoje turbūt kiekvienam darbuotojui pasėja svajones apie atostogas paplūdimyje, todėl paplūdimio efektą perteikiau sukurdama susitikimų kambarį burbulų baseine, natūraliomis palmėmis ir bananmedžiais apstatytas darbo vietas, vitamino D soliariumą ir hamaką, leidžiantį pailsėti nuo varginančios kompiuterio ekrano šviesos. Tačiau palmes prie urbanistinės miesto aplinkos prigretino pasirinkta betono apdaila, bauhauzui būdingo lenkto plieno motyvai“, – pagrindinę idėją pristato V. Andriušytė.

F. Kahlo ir Kauno bohema

Kurdama trumpalaikei nuomai skirtus apartamentus Vilniaus Sodų gatvėje, architektė pasitelkė dviejų ryškių asmenybių – tapytojos Fridos Kahlo ir jos meilužio, revoliucionieriaus Leono Trockio, – meilės naratyvą. Tam įkvėpė istoriko pasirašytas dokumentas, atskleidžiantis, kad namo savininkas buvo L. Trockis.

„Casa Azul“ apartamentai skirti trumpalaikei nuomai – tokia tipologija yra bene tinkamiausia kuriant drąsių ir netipinių sprendimų interjerą. Keliaujant norisi pabėgti nuo namų rutinos, įprastų buitiškų sprendimų, tad atotrūkį nuo kasdienybės puikiai sustiprina unikalus interjeras, stiklo vitrinos vonios kambaryje ar drąsus ir tamsus koloritas“, – pasakoja interjero idėjos autorė. Ji sako, kad šis butas populiarus, nes žmones džiugina galimybė patirti daugiau negu naktį pilkame kvadratiniame viešbučio kambaryje. Apartamentus pamėgo ir įvairias fotosesijas rengiantys fotografai.

Kurdama Kauno senamiestyje esančio menų viešbučio „Boheme House“ koncepciją, architektė atsispyrė nuo dviejų dalykų. „Pirmoji priežastis – sudėtinga senamiesčio namo struktūra ir galiojanti nerašyta taisyklė, kai statybose kilusios problemos padiktuoja kūrybiškiausius sprendimus. Pavyzdžiui, neišnaudotame 2 kv. m plote atsiranda vaiko kambarys, į kurį patenkama baseino kopėčiomis, arba neplanuotoje vietoje įstatomas didelis langas lubose sukuria camera obscura efektą miegamajame“, – pasakoja V. Andriušytė.

Antroji priežastis yra gausi viešbučio koncepcijai pasirinkta tema – Kauno tarpukario bohemos ir salonų kultūra. Architektė šią temą interpretuoja ir pateikia perkeltinėmis prasmėmis, todėl, kaip sako, viešbutyje „Boheme House“ nepamatysime tarpukariui būdingų art deco stiliaus baldų ar praėjusio šimtmečio paveikslų.

„Kuriamas interjeras modernus, jį įkvėpė to meto bohemiškų asmenybių gyvenimo būdas“, – sako ji. Vietoje įprastos svetainės sofos stovintys lotoso pozai skirti baldai pasakoja apie to meto scenografo Liudo Truikio namus. Tarpukario architekto Felikso Vizbaro rezidencijos „Baltosios vilos“ istoriją kūrėja perteikia ne per eklektiškas, o per modernias formas monochrominėje paletėje.

„Parfumerijos istorija yra pasakojama ne lentynose statant senovines kvepalų kolbas, o per modernią augalų instaliaciją, kurios kvapai primena tarpukarį. Tapybos apartamentuose perteikiu tarpukario salonams būdingą paveikslų kolekcionavimo tradiciją – ant didžiulės sienos svetainėje eksponuojame šiuolaikinių lietuvių menininkų kūrinius, kuriuos „Boheme House“ svečiai turės galimybę ne tik matyti gyvai, bet ir įsigyti bei apgyvendinti meną savo namuose“, – apie daugiasluoksnį, tarpukario bohemos įkvėptą interjerą pasakoja V. Andriušytė.

Teminiai interjerai – komercinėms erdvėms

Pašnekovė įsitikinusi, kad stipriai išreikštas temas tikslingiau plėtoti komercinėse erdvėse, ne savo nuolatinėse gyvenamosiose erdvėse. „Namuose visi tikimės poilsio, raminančios ir gaivios atmosferos, todėl tokiame interjere tematika, jei ji yra naudojama, turi būti abstrahuota“, – mano architektė.

Tokio paties principo ji skatina laikytis ir kalbėdama apie stilių: „Dažnai skatinu rinktis ne vieno stiliaus objektus, o derinti wunderkammer stiliaus riešutmedžio komodą su modernia metaline virtuve arba griežtų formų lenkto plieno bauhauzo krėslus šiltame, kiek eklektiškame fone. Netikėti deriniai, kaip ir netikėtai suderintos funkcijos, papildo erdves ir suteikia joms gyvybingumo.“

Įkvėpimas iš muzikos

Didžiausiu savo įkvėpimu interjero dizainerė Deimantė Uleckytė („Du namai“) vadina muziką. „Kiekvienas klientas ateina su tam tikra vibracija, pabendravęs gali pajusti, kokiu ritmu jis gyvena. Todėl tarp mano projektų atsirado Melodija, Simfonija, Džiazas“, – sako ji. Pajusti asmenybės ritmą dizainerei padeda ir užsakovams pateikiami „namų darbai“ – klausimynas, kuriame atsiskleidžia žmonių pomėgiai, hobiai ir charakteris.

„Dabar kuriu šeimai, kuri groja pianinu. Tai yra kabliukas – galbūt mes galime orientuotis į penklinę ir ta tema kurti interjerą. Automatiškai interjeras įgauna formą, kur atsikartoja tam tikri ritmai, linijos, formos“, – sako D. Uleckytė.

Žmogaus temperamento pakartojimų muzikoje ieškanti dizainerė pasakoja, kad iš pradžių sukuria projektinę idėją ir stebi klientų reakciją: „Dažniausiai tai pasiteisina. Klientai net pastebi, kad jie iš tiesų tokiu temperamentu, ritmu gyvena.“

Su lengvumu, švelnumu siejamą interjerą dizainerė pavadino „Melodija“. Pagrindinė idėja čia atsiskleidžia per ramias pastelines spalvas, projekte nėra jokių provokuojančių fragmentų. Priešingas projektas – „Bosas“. Kaip sako dizainerė, šis interjeras drąsesnis, sunkesnis, jam parinktos grubesnės medžiagos.

Esmė slypi detalėse

„Jazz“ vardu pavadintus ryškius, gyvybingus šeimos namus interjero dizainerė kūrė atsižvelgdama į šeimininkų muzikos skonį ir asmenybes. „Klientai – aktyvūs, drąsūs, komunikabilūs, žodžio kišenėje neieško, todėl ir interjeras negalėjo būti ramus, jam reikėjo pulsavimo“, – sako dizainerė. Gyvybingą pulsavimą interjere ji perteikė per detales – drąsias spalvas, formas, aštrias lubų linijas. Muzikine užuomina tapo ir svetainėje kabanti trijų dalių indauja, primenanti masyvias garso kolonėles.

Interjero dizainerė sako, kad išsigryninus konkrečią idėją interjero kūrimas palengvėja, nes atsiranda tam tikras atspirties taškas. Be to, žinodami aiškią temą ir patys klientai labiau įsijaučia į procesą, netgi patys padiktuoja kai kuriuos sprendimus. „Kai projektas įgauna atraminę idėją, klientas geriau supranta, kodėl ji reikalinga“, – pastebi ji. Vis dėlto net ir gerai išgrynintos temos dizainerė nelinkusi plėtoti visose namų erdvėse. Jos nuomone, pagrindiniai idėjos akcentai turėtų atsispindėti ten, kur leidžiame daugiausia laiko – svetainėje, visi kiti kambariai gali būti ramesni.

D. Uleckytei patinka, kai užsakovai aiškiai žino, kokio interjero nori, seka konkrečia tema, tačiau ragina nepamiršti, kad stipriai tematiškai išreikštas interjeras tiks tik jo norėjusiems užsakovams. Parduodant būstą naujiems gyventojams tokia erdvė gali pasirodyti nepatraukli.

Griežtų temų nemėgsta

Interjero architektė Indrė Dorofėjūtė („In Arch“) prisipažįsta, kad griežtai teminiai interjerai jai ne prie širdies. Jos nuomone, jie greitai pabosta, todėl, net ir kurdama teminius interjerus, ji bando ne tiesiogiai perteikti temą, o atspindėti jausmą. Tokiu principu vadovavosi Azijos džiunglių tema įrengdama restoraną „Manami“ Vilniuje.

Konkrečių temų privatiems gyvenamiesiems interjerams ji išgirsta nedažnai, paprastai klientai nori namuose tik akcentuoti jiems svarbius dalykus: „Kartais žmonės turi daiktų iš kelionių, kuriais nori padekoruoti namus. Kaukės, statulėlės ir panašūs daiktai suteikia gero prieskonio interjerui.“

Vienas ryškiausių konkrečia užsakovų suformuluota tema architektės kurtų interjerų – teisininkų šeimos namas, įkvėptas serialo „House of cards“ (liet. „Kortų namelis“). „Užsakovai kreipdamiesi išsakė tokį pageidavimą ir atsiuntė inspiracijų. Tai buvo labiau gairės, į kokią stilistiką orientuotis, o paskui jau ieškojome panašių analogų“, – sako I. Dorofėjūtė.