„Tokio jausmo kaip rąstiniame name nesu jautusi niekur kitur. Čia oras visada grynas, žiemą šilta, o vasarą vėsu. Namas yra gyvas, miegoti jame visada labai saldu“, – sako interjero dizainerė Jurgita Saulytė-Janonė („Namų istorijos“), antram gyvenimui prikėlusi seną prosenelių sodybą.

Kuo daugiau autentiškumo

Švenčionių rajone, etnografiniame gatviniame kaime, stovinti sodyba – jau įkopusi į antrą šimtmetį. Rąstinį dviejų galų namą kartu su broliu pastatė J. Saulytės-Janonės prosenelis. Prieš keletą metų dizainerės šeima nusprendė sodybą restauruoti ir pritaikyti šiuolaikinio žmogaus reikmėms, tačiau maksimaliai išsaugoti autentiškumą. Kadangi namo pamatas ir medinių rąstų sienos buvo puikios būklės, šeima net nesvarstė galimybės nugriauti seną namą, o jo vietoje pasistatyti naują, šiuolaikišką. „Mano vertybes ir filosofiją kuriant interjerus tikrai paveikė šis kaimas. Išlaikyti seną ir prikelti jį naujam gyvenimui man jau studijuojant buvo artimiausia tema, o pradėjus namo renovaciją, pačiai teko su tuo susidurti. Jei tik yra galimybės išsaugoti, prikelti, tikrai esu už renovaciją“, – sako J. Saulytė-Janonė.

Renovavimo darbai prasidėjo nuo stogo keitimo, fasado ir gonko (prieangio) atnaujinimo. „Dažėme tik prieangį, namo rąstų fasado nelietėme, jie tiesiog išliko puikios būklės, todėl išorėje ir viduje juos palikome“, – pirmuosius darbus prisimena dizainerė.

Išvalius palėpėje buvusius šiaudus, buvo apšiltintas stogas ir sudėtos grindys. Tokiu būdu namo kvadratūra nuo 100 kv. m išaugo iki 200. Vėlesniais metais darbai persikėlė į namo vidų: atnaujinta ir restauruota krosnis, į buvusią priemenę perkelta virtuvė, o tamsiame sandėliuke suplanuota vonia. Keičiant elektros instaliaciją, stengtasi nenutolti nuo autentiškumo: pasirinkti medžiaginiai laidai, su keraminiais kištukiniais lizdais ir jungiklių rėmeliais.

Sena nauja derinys

Dizainerė sako stengusis senojo vidaus plano pernelyg nekeisti: svetainėje išardyta tik viena pertvara, kad ji galėtų susijungti su valgomuoju. „Palikome ir autentišką krosnį. Joje vaikystėje dar kepė duoną. Ji užima beveik trečdalį kambario, iš kitos pusės galima ant jos užlipti“, – apie sentimentus keliančių elementų išsaugojimą pasakoja J. Saulytė-Janonė.

Už krosnies tarp sofos ir miegamojo buvusi pusinė pertvara taip pat liko savo vietoje. Svetainės sienos ir krosnis nudažyta balta spalva. Raudonų plytų spalva dažytos grindys perdažytos šviesia pilka spalva. Taip šis kambarys tapo šviesiausiu visame name.

Miegamajame išliko senos lovos, sena veidrodžio konsolė ir spinta. Šis kambarys anksčiau priklausė pašnekovės tetai, todėl, saugodama jos atminimą ir prisimindama kaime praleistą vaikystę, dizainerė čia stengėsi nieko nekeisti.

Svetainėje ir valgomajame seni baldai derinti su naujais. „Naujus baldus daugiausia rinkomės iš „Ikeos“. Kadangi kambarys labai šviesus, skandinaviškas stilius čia puikiai tiko. Be to, jis lengvai derinamas su vintažiniais baldais. Pvz., valgomojo stalas dar iš močiutės jaunystės, o kėdės, indauja ir komoda – iš „Ikeos“, – apie sena nauja derinimą pasakoja interjero dizainerė.

Daugiausia komplimentų – voniai

Didžiausi pokyčiai įvyko vonios kambaryje, įkurdintame už priemenės buvusiame sandėliuke: „Iš šonų buvo dvi rūsio duobės. Vieną teko užversti smėliu, o kitą palikome vandens ir gręžinio sistemoms būti. Suformavę perdangą, naujai statėme gipsinę sienelę praustuvo sienai, o už jos palikome skalbyklės zoną. Vonios kambario išdėstymą planavau taip, kad galėčiau išsaugoti kuo daugiau senų rąstų. Nenorėjau jų uždengti gipsu ir plytelėmis.“ Rąstai paslėpti tik būtinose zonose.

Naujoms vonios sienoms dizainerės šeima pasirinko žalias smulkaus rašto keramines plyteles: „Puikiai suderėjo su medinių rąstų ruda spalva ir vonioje esančio raudono pečiaus nugara, nes teko derintis ir prie jo.“

J. Saulytė-Janonė sako, kad vonios kambarys skaičiuoja jau trečius metus, bet šeima vis dar negali juo atsidžiaugti. Be to, jis visuomet sulaukia ir svečių komplimentų. „Tikriausiai todėl, kad čia susipina nauja su senu, matomi mediniai rąstai pilni istorijos, jie suteikia išskirtinį jausmą. Šviesios grindys ir sienos suteikia šviesos ir švarumo jausmo, o akcentinės žalios plytelės – dar daugiau emocijos. Akmeninis praustuvas – dar viena svajonė, kurią pavyko įgyvendinti, nes būtent tokį čia ir įsivaizdavau. Čia turėjau visišką laisvę sukurti savo šeimai mūsų svajonių vonios kambarį, išrinkti tai, kas tuo metu man pačiai buvo arčiausiai širdies, tai, kas atspindi mūsų skonį ir gyvenimo stilių“, – džiaugiasi ji.

Foto galerija:galerija_001:

Foto galerija.: new_000333146_0

Šildomos vonios kambario grindys išklotos vintažinio ornamento rašto plytelėmis. Šviesios plytelės padidino erdvės pojūtį, o ornamentas, pasak dizainerės, pasitarnauja ir praktiškai – ant margų plytelių ne taip matyti dulkės.

Traukos vieta

Nors renovavimo darbai užtruko ne vienus metus, J. Saulytė-Janonė sako, kad įvykę pokyčai akivaizdūs. „Anksčiau čia neturėjome vandens, tualeto ir net virtuvės, indus plaudavome bliūduose, vandenį nešdavomės iš šulinio ir šildydavome ant pečiaus“, – pokyčių mastą vertina dizainerė. Ji džiaugiasi, kad sentimentų keliantis senas namas prisikėlė naujam gyvenimui ir virto šeimos traukos centru: „Tai vieta, kur vyksta jaukiausi šeimos susibūrimai. Turėdami laisvą minutę, skubame į savo ramybės kampelį.“