Eimutis Markūnas – vitražistas, tapytojas, instaliacijų ir performansų sumanytojas, videomeno kūrėjas, tapytojų grupės „Angis“ narys, pristatęs ne vieną dešimtį savo darbų parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje, pasikalbėti pakviečia į savo studiją. Pastaruoju metu prie siurrealistų bandomas priskirti menininkas ir pedagogas kalba apie savo kūrybą, pagarbą menui, kuris gyvena mūsų namuose.

Parodoje „Miesto spalvinis kodas. Juoda“ išreiškėte savo filosofinį požiūrį į miesto ir jo „sudedamųjų dalių“ transformaciją, savotišką jų tarpusavio sąveiką. Ar juoda spalva pabrėžia negatyvų technologijos poveikį miestui? O gal tai – šiuolaikinė meno progreso išraiška, kai atsisakoma daugybės spalvų, dominuoja griežtos formos, nenuspėjamumas?

Juoda nebūtinai turi būti minorinė. Tai daugiau miestas naktį... Sutiktas gatvėje pilietis, primenantis kokį nors personažą, sukeliantis galbūt keistų minčių ar prisiminimų iš tolimesnės praeities. Juoda šioje parodoje, manau, labiau atitinka šiuolaikinio vartotojiškumo tendencijas. Tai viena iš pagrindinių šių dienų spalvų. Pats grafitas turi savitų juodų atspalvių, jų įdomių perėjimų, vietomis net švyti. Sakykim, balta – tai nebūtinai šviesu ir teigiama. Parodoje „Miesto spalvinis kodas. Juoda, balta ir kitos spalvos“ (Vilniaus galerijoje „Arka“) demonstruojama šviestuvų, paimtų iš sovietmečio psichiatrinės ligoninės, instaliacija. Balta – kaip savotiškos nebūties ar bejėgiškumo būsenos, kurioje gyveno to meto žmonės, išraiška... Šios instaliacijos garsą sukūrė kompozitorius Vidmantas Bartulis, kuris neseniai paliko mus. Savotiškas dualizmas. Balta – kaip spalva, bet jos lyg nėra, tai – tik šviesa. Ir instaliacijos garsas yra, bet jį sukūrusio žmogaus jau nebėra.

Jūsų kuriamos abstrakcijos ir instaliacijos skatina mąstyti, įžvelgti daugiau, nei galbūt ketinate pasakyti. Kaip savo studentus motyvuojate tokiai filosofinei kūrybos išraiškai?

Man nepatinka, kai darbas – „Šliop! Ir viskas aišku...“ Visada yra įdomiau, kai darbas turi paslaptingumo, kai ne visada iškart iššifruojamas, kai žiūrėdamas į jį gali interpretuoti. Aš ir pats vis atrandu naujų savo darbų interpretacijų, todėl mano menas yra ir vizualiai daugiasluoksnis.

Su studentais pirmiausiai žiūrime darbų, kurtų rimtų, „pačios aukščiausios prabos“ menininkų, pavyzdžius, ir analizuojame, tai – geriausia pamoka. Turi būti kažkoks naratyvinis dalykas, leidžiantis atskleisti, kokią žinutę tu siunti. Tai yra pagrindiniai dalykai, kurie lemia meno kūrinį ar jo koncepciją. Dėstydamas konceptualaus paišymo įvadą su IV kurso studentais einu į specialius objektus – „Kauno grūdus“, muziejų, prozektoriumą, anatomijos muziejų, nes reikia parodyti kontekstą, kad jie ieškotų konceptualios temos. O kiek paskui menininkas moka perteikti savo mintis, išgyvenimus, tai labai subjektyvu. Tiesiog priklauso nuo žmogaus. Esmė – pati tema. Tai nagrinėjimo momentai.

Vaikystėje Jūsų gyvenamoji vieta nebuvo pastovi. Ką Jums reiškia namai? Ar kūrybinės energijos semiatės būtent čia, kur ir prasideda Jūsų diena?

Namai visada yra ta užuovėja, kur gali pasislėpti. Vis dėlto aš nesu asketas, ne tik kuriu, bet ir dirbu pedagoginį darbą, todėl dalis energijos ateina iš ten. Įsikrauti padeda ir mano studija. Tiesa, ji yra namuose. Aišku, tai turi ir privalumų, ir trūkumų, tačiau visada yra gerai, atsikėlus vidury nakties, nusileisti į studiją ir užfiksuoti ką tik kilusias naujas kūrybines idėjas. Tai man pagal amžių tinka, bet savo studentams aš visada patariu nedaryti klaidos ir pradžioje kūrybos studija neturėtų kvepėti blynais. Energijos įsikraunu įvairiai: perskaitęs įdomią knygą, pabendravęs su sutiktu nauju žmogumi ar pažiūrėjęs gerą filmą. Energetika ir mintys įvairios ir iš visur. Sapnai. Manau, kad tai –tiesiog gyvenimas. Tai patiria kiekvienas, tik gal ne kiekvienas fiksuoja ir bando išreikšti kokia nors forma, per meną.

Citata:Budistui visiškai netiktų interjere ekspresionisto darbas. Tai reiškia, kad, renkantis meno kūrinį, reikia atsižvelgti į namų šeimininko pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą.

Kaip manote, kokios įtakos turi menas namams? Ar interjero stilių diktuoja jame dominuojantys meno kūriniai?

Istoriniame kontekste pasitaikė visokių dalykų: kartais meno kūriniui buvo statomas pastatas (juokiasi). Tai priklauso nuo situacijos. Jeigu koks darbas atnešamas į namus, gali tekti perdažyti sieną, nes netiks, ir derinti įvairius dalykus vieną su kitu. Be abejonės, meno kūrinys siunčia kokią nors žinutę, sukuria tam tikrą nuotaiką. Budistui visiškai netiktų interjere ekspresionisto darbas. Tai reiškia, kad, renkantis meno kūrinį, reikia atsižvelgti į namų šeimininko pasaulėžiūrą, gyvenimo būdą.

Kas nusako meno kūrinio vertę? Ar visada įžymaus autoriaus pavardė ir aukšta kaina gali būti pagrindiniai meno kūrinio kriterijai, lemiantys stilingų ir estetiškų namų įvaizdį?

Aš taip nemanau. Kartais ir močiutės nuoširdžiai nutapytos gėlytės gali būti daug emocingesnės negu kokio „a la profesionalo“ nutapytas „kičelis“. Paradoksalu, bet van Gogo tapyba kadaise buvo visuomenei šlykšti ir neįdomi, niekas nepirko nė vieno darbo, o dabar aukcionuose jie prieinami tik privilegijuotam sluoksniui, kuris turi šimtus milijonų. Tas pats nutiko ir su žymaus Lietuvos ekspresionisto Antano Samuolio kūryba. Dailininkas neturėjo kur dėti savo kūrinių, tačiau dabar jų galite rasti muziejuje. O kur tie menininkų kūriniai, kuriuos žmonės pirko? Jų muziejuose nėra. Štai Jums ir atsakymas. XXI a. yra visokios stilistikos meno, gali pasirinkti, ką tiktai nori, žmogus net pasimeti nuo įvairovės. Dabar ir reprodukcijos kuriamos taip, kad atrodo gal geriau nei originalai. Ne prestižas svarbu. Jei dailės kūrinys sukelia emociją, nebūtinai kaina ir žinomas autorius yra svarbiausia. Nesvarbu, ką turi kitas, svarbu, kas tau pačiam patinka. Reikia rinktis ne kainą, ne pavardę, bet idėją, emociją.

Meną reikia „prisijaukinti“. Kaip, Jūsų manymu, kūriniai randa tinkamą vietą namuose?

Pirmiausia reikėtų bendrauti su profesionaliais architektais, dizaineriais. Jie turės geriausią supratimą apie namų planavimą. O savarankiškai ieškant vietos meno kūriniui, reikėtų atsižvelgti į tinkamą apšvietimą. Tapybos kūriniui reikia daug natūralios šviesos. Grafika, aišku, gali būti ir tamsoje, mažai apšviesta, skulptūrai – vėl kitokie reikalavimai... Vitražui reikalinga ne tik šviesa, bet ir atitinkama funkcija erdvėje. Kartais su kūriniais reikia ir susigyventi. Turi praeiti šiek tiek laiko, kad pajustum jų skleidžiamą nuotaiką, energiją. Būna atvejų, kad tik po tam tikro laiko tau pradeda patikti meno kūrinys ar kelti teigiamas emocijas. Ir nereikia to bijoti. Tiesiog kurį laiką galima jį palaikyti nuošalesnėje vietoje, vėliau parinkti tinkamą erdvę, apšvietimą. Vienoje erdvėje meno kūrinys gali atrodyti vienaip, kitoje gali atsiskleisti visai iš kito rakurso.

Kokios pagrindinės taisyklės negalima būtų laužyti, norint išsaugoti esminę meno kūrinio idėją, grožį namų interjere?

Visų pirma turėtų būti pagarba meno kūriniui. Reikėtų žiūrėti, kokia aplinka jį supa, neapkrauti baldais, neįsprausti tarp daiktų, suteikti erdvės. Dabar dažnai interjeras būna perkrautas: visko daug, prikrauta smulkmenų. Reikėtų šiek tiek išgryninti aplinką, svarbesnius daiktus akcentuoti, mažiau reikšmingus tiesiog sukrauti į dėžutę ir paaukoti labdarai, nes šiuolaikinis vartotojiškumas skatina kaupti daug visokių „niekalų“. Vertėtų atskirti tą grūdą nuo pelo ir, įsigijus vertingą meno kūrinį, šalia jo kokių plastikinių beždžionėlių geriau nestatyti. Meną supančių spalvų ir daiktų darna yra labai svarbi.

Ar Jūsų namai taip pat kinta kaip filosofinis egzistencinės prasmės ieškojimas meninėje kūryboje? Galbūt meno kūriniai kartais migruoja?

Taip. Vieną 1988–1989 m. darbą pakabinome visiškai neseniai. Nuolat su žmona ką nors keičiame. Tai priklauso ir nuo nuotaikos, ir nuo sezono. Žinoma, aš turiu galimybę meno kūrinius keisti, nes turiu jų labai daug (juokiasi), tačiau tai labiau priklauso nuo momentinio noro atsinaujinti. Patarčiau kartais pakeisti meno kūrinio vietą, nes kitoje erdvėje, esant naujam apšvietimui, jis įgauna naują išraišką.

Menas ir kritika neatsiejami vienas nuo kito. Kaip patartumėte teisingai įvertinti meno kūrinį, norint išvengti beskonybės ir menkavertiškumo savo namuose?

Manau, pirmiausia reikia klausytis savo širdies. Aš esu pakankamai demokratiškas žmogus, tačiau kičinio darbo nepirkčiau. Vis dėlto daugeliui profesionalių menininkų darė poveikį kičinis menas. Tačiau kai tikras menininkas kuria, jis pereina į kitą lygį ir kūrinys būna visai kitoks. O žmogui, nežinančiam, kokį meno kūrinį įsigyti, siūlyčiau kreiptis į meno galeriją, turinčią profesionalių menotyrininkų, kurie gali patarti. Ir rinktis reikėtų ne vien dėl to, kad kūrinys tiesiog patinka, bet dėl išliekamosios vertės, jo istorijos. O jeigu tai nėra svarbu – tuomet geriau reprodukcijos. Aišku, originalas yra originalas. Čia tas pat kaip rožes uostyti gyvai arba per dujokaukę.

Jūsų namus puošia gausi meno kūrinių kolekcija. Kuriuos iš jų laikote mieliausiais?

Negalėčiau išskirti nė vieno meno kūrinio. Man jie visi brangūs. Tai dovanėlės iš Barselonos, Katmandu, Nepalo, Venecijos. Alfonso Vauros, Aistės Černiūtės, Alfonso Vilpišausko, Rafaelio Monetti, Naglio Baltušniko, Arvydo Brazdžiūno-Dusės, Rosandos Sorokaitės, Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės, Andrew Weisso, Normantės Rybokaitės, Jūračio Zalenso, Jono Gasiūno, Henriko Čerapo, Povilo Ramanauso ir kitų darbai, tarp jų ir mano anūkėlės. Visi jie sukelia man įvairių prisiminimų, transliuoja kokią nors žinutę, pasakoja tam tikras gyvenimo detales, o tai ir sukuria meno stimulą.