Produkto dizainerė Gaudutė Žilytė keletą metų gilinasi į autizmo spektrą turinčių žmonių pasaulėjautą ir ieško priemonių, padedančių bendrauti skirtingo neurotipo asmenybėms. Naujausias jos projektas – žaidimų aikštelė „KUKUBU“.

Projektą, kuriuo siekiate pažinti autistiško žmogaus pasaulėjautą, pavadinote „KUKUBU“. Ką užkodavote šiame smagiame pavadinime?

„KUKUBU“ pavadinimas atspindi erdvės formą ir struktūrą, nes ši susideda iš modulių – kubų. Taip pat jis atspindi ir patį žaidimo, bendravimo procesą, kai vaikai gali pasislėpti, ieškoti, atrasti vienas kitą.

Paaiškinkite, kas yra „KUKUBU“ ir kokia jo paskirtis. Tai edukacinė, žaidimų erdvė ar panašiai?

„KUKUBU“ yra modulinė erdvė, galime ją vadinti žaidimų aikštele, kuri yra skirta susitikti skirtingų neurotipų vaikams ir bendrauti kiek kitokiu būdu. Ši erdvė suprojektuota atsižvelgiant į autistiškų vaikų komunikacijos būdus ir sensorinius poreikius. Čia sukuriama privatesnė erdvė, kur kiekvienas vaikas gali pasirinkti, kiek arti ir kaip nori eiti į fizinį kontaktą su kitais vaikais. Vietoje verbalinės kalbos bendravimo kalba čia tampa įvairūs sensoriniai išgyvenimai, pats žaidimo procesas patiriamas kartu.

Kokioms vietoms, įstaigoms skirta ši erdvė?

„KUKUBU“ erdvė skirta mokykloms ir darželiams bei kitoms viešosioms erdvėms, pvz., muziejams, bibliotekoms. Šios erdvės tikslas – viešosiose erdvėse, tam tikroje bendruomenėje vaikams padėti kurti tarpusavio ryšį ir suprasti vienam kitą kiek kitokiais, nei mums yra įprasta, būdais. Palankesniais ir jautresniais autistiškam žmogui.

Kas paskatino kurti šį projektą ir apskritai domėtis autistiškų žmonių pasaulėjauta, jų problemomis?

Tema pradėjau domėtis atlikdama praktiką dizaino studijoje „INDI“. Tada dizaineris Simonas Tarvydas pasiūlė kartu sukurti socialinį projektą. Pradėjau daug domėtis ir skaityti apie autistiškų žmonių bendruomenę. Susipažinusi su keliomis šeimomis, auginančiomis autistiškus vaikus, ir specialistais, psichologais, ergoterapeutais, dirbančiais su autistiškais vaikais, supratau, kokia tai aktuali tema ir koks didelis naujų dizaino sprendimų poreikis. Pirmas projektas buvo edukacinis žaislas „MOKU“, skirtas motorikai ugdyti, antrasis „EMA“ – emocijoms atpažinti ir reguliuoti. Trečiasis – „KUKUBU“, sukurtas vykdant magistrantūros tyrimą Vilniaus dailės akademijoje.

Kokia pagrindinė „KUKUBU“ idėja?

Tyrimo metu įgautos žinios pastūmėjo praktiniame kūrybiniame darbe ieškoti sprendimų, kurie padėtų kurti ryšius skirtingų neurotipų žmonėms tarpusavyje. Suformulavus palankaus dizaino kriterijus ir atsižvelgiant į autistiško žmogaus mąstymo, komunikacijos, sensorinių sistemų ypatybes, suprojektuota erdvė „KUKUBU“, skirta bendrauti ir ilsėtis bei supažindinti neurotipiškus vaikus su autistiškų bendraamžių pasauliu.

Pasirinkome 7–13 metų amžiaus grupę. Joje socialinės sąveikos su kitais žmonėmis problema yra opiausia. Projektavimo metu rašant scenarijų, maketuojant buvo ieškomos formos erdvei, kuri skatintų bendrauti, bet kartu išlaikytų autistiškiems žmonėms būtiną saugumo ir privatumo jausmą. Taip pat reikėjo sukurti erdvę, kurioje bendravimas vyktų ne verbaliniu būdu, o per veiksmą – žaidimą. Čia buvo būtina išspręsti ir medžiagiškumo klausimą, kad projektuojami objektai būtų sensoriškai priimtini visų neurotipų žmonėms.

Kuo remdamasi kūrėte „KUKUBU“?

Autistiškas žmogus neurotipiškos visuomenės kuriamą pasaulį patiria kaip visiškai nenuspėjamą ir chaotišką, nuolat per garsų ir pernelyg pilną žmonių, kurie mažai gerbia asmeninę erdvę. Atsižvelgus į poreikius, kylančius iššūkius ir troškimus buvo suformuluoti kriterijai, kuriais remiantis kuriama autistiško pasaulio vizija. Kriterijai apima plačius žmogaus sensorinius ir socialinius poreikius ir sugrupuoti į dvi grupes: emocinis ir fizinis saugumas bei sensorinės ypatybės. Emocinio ir fizinio saugumo kriterijai: modifikavimas (naudojimo „lankstumas“), saugumas, logika ir aiškumas, privatumas. Sensorinės ypatybės: akustika, medžiagos, vizualinė išraiška, (ne)stimuliacija.

Kaip gilinotės į autistiškų žmonių pasaulio suvokimą, kas padėjo pažinti jų kasdienybę? Kuo autistiškų žmonių pasaulis skiriasi nuo žmonių, neturinčių šio neurologinio sutrikimo?

Projektuojant „KUKUBU“ ir vykdant tyrimą buvo siekiama įvairiapusiškai pažinti autizmo spektro sutrikimą: atliekant interviu buvo analizuojama autistiško žmogaus pasaulėjauta ir pasaulėvoka. Stebimos autistiškų žmonių virtualios bendruomenės. Viena iš jų – „Minecraft“ žaidime susibūrusi autistiškų žmonių bendruomenė ir sukurtas virtualus pasaulis „Autcraft“. Taip pat buvo vykdomi ergoterapijos ir socialinių įgūdžių užsiėmimų stebėjimai Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriuje. Galiausiai, atsižvelgiant į autistiško žmogaus mąstymo, komunikacijos, sensorinių sistemų ypatybes, buvo suformuluoti palankaus dizaino kriterijai.

Autistiškų žmonių pasaulis labai panašus į mūsų, tiesą sakant, kuo labiau pažinau autistiškus žmones, tuo labiau supratau, kad visi mes šiek tiek turime tai vieno, tai kito aspekto ir galime visiškai juos suprasti. Autistiški žmonės labai įvairūs ir skirtingi. Kategoriškai įvardyti jų skirtumus labai sunku, tačiau apibendrinę galime pasakyti, kad šie žmonės yra jautresni juos supančiai aplinkai. Atlikdama tyrimą, kaip dizainerė bandžiau įsivaizduoti, kaip pasaulis pasikeistų, jei jį projektuojantys kūrėjai būtų tik autistiški žmonės. Dėl kitokio autistiško žmogaus mąstymo ir nuspėjamumo poreikio galime teigti, kad jų kuriamas pasaulis turėtų aiškesnę, logiškesnę struktūrą ir sistemas, žymėjimą.

Kitoniškas autistiško žmogaus komunikacijos ir sąveikos su pasauliu modelis pasižymi daug intensyvesniu kontaktu su supančia aplinka, bet daug mažesniu ir jautresniu kontaktu su kitu žmogumi. Todėl autistiškame pasaulyje būtų kitokios priimtinos distancijos, nauja laisvesnė etika, kai akių kontaktas ir kūno kalba neprivaloma. Komunikacija su kitu žmogumi nebūtinai vyktų tiesioginiu būdu, bet būnant sensorinėse patirtyse kartu. Dėl autistiško žmogaus sensorinių sistemų hiperjautrumo ar hipojautrumo būtų labiau atsižvelgiama į kiekvieno objekto garsą, taktiliką, kvapą ir t. t.

Ar šis projektas skirtas tik autizmo spektro sutrikimą turintiems žmonėms? Kaip jis prisidėtų prie skirtingo neurotipo žmonių bendravimo?

„KUKUBU“ erdvė skirta susitikti įvairių neurotipų žmonėms, ji tarsi tiltas užmezgant kontaktą su autistišku vaiku. Kadangi čia vietoje verbalinės kalbos bendravimo kalba tampa įvairūs sensoriniai išgyvenimai, ji neįpareigoja žaisti pagal neurotipiškam žmogui įprastas komunikacijos taisykles, ji yra palankesnė ir kitokio komunikacijos modelio žmogui.

Foto galerija:galerija_001:

Foto galerija.: new_000322230_0

Tai nebe pirmas jūsų projektas, skirtas sutrikusios raidos vaikams. Kuo jums įdomios ir svarbios šios temos?

Kaip dizaino srities atstovė supratau, kad istoriškai ir kultūriškai sukurtas normalaus žmogaus standartas ir individuali kūrėjo patirtis itin veikia dizaino, interjero dizaino, architektūros projektavimo sritis. Todėl projektuojama aplinka palanki statistinei daugumai yra nepatogi ir nepalanki kito kūno, kitų sensorinių modelių žmogui. Galime teigti, kad negalia atsiranda netinkamos ir nepalankios aplinkos kontekste, prie kurios kūrimo prisideda visi ją projektuojantys kūrėjai. Dėl to manau, kad, pradėjus vykdyti įtraukiąją integraliąją politiką, ši tema tapo itin aktuali. Ją reikia permąstyti, nes įtraukiama ir dizaino projektavimo sritis, tačiau jos projektuojamų produktų požiūris dažniausiai atliepia vyraujančiam biomedicininiam požiūriui į šių neurologinių skirtumų žmones: kuriamos specialios edukacinės, terapinės priemonės. Sprendimų kitokiai socialinei interakcijai mažai.

Kaip „veikia“ „KUKUBU“? Kokį pasaulį jame sukūrėte?

Aikštelės „KUKUBU“ prototipas sudarytas iš 5 kubų, iš kurių 4 yra skirti vaikams sėdėti, ir vieno sensorinio žaidimo stalo. Kubai, skirti vaikams žaisti viduje, yra mobilūs, tad jie gali būti jungiami į įvairias struktūras, priklausomai nuo to, kokį bendravimą vaikai nori kurti. Jie gali žaisti prie sensorinio kubo stalo kartu, bet visada turi galimybę pasitraukti į savo privačią erdvę. Ši „KUKUBU“ aikštelės struktūra suteikia galimybę bendrauti be žodžių, akių ir kūno kontakto, kaip mums įprasta. Čia komunikacija vyksta patiriant sensorinius išgyvenimus kartu: klausant tekančio smėlio, žaidžiant su šviesa, naudojant įvairių faktūrų medinius objektus. Aikštelėje taip pat yra tyrimo metu pagamintas akis dengiantis objektas, kuris gali būti naudojamas siekiant dar didesnio emocinio saugumo.

Visi aikštelėje esantys elementai stimuliuoja skirtingas sensorines sistemas ir suteikia tam tikrą satisfakciją, ramina, atpalaiduoja. „KUKUBU“ aikštelėje naudojamas medis, smėlis, elastingas audinys – laikra. Šios medžiagos pasirinktos dėl to, kad yra nedirglios, mažai jaučiamos, tad tinka daugeliui vaikų.

Prototipą pristatėte ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kokių reakcijų sulaukėte?

„KUKUBU“ buvo pristatytas su Vilniaus dailės akademijos kitų studentų darbais Stokholmo baldų mugėje Stokholmo dizaino savaitės metu. Projektas sulaukė daug gerų atsiliepimų, tikrai jutau didelį palaikymą ir susidomėjimą iš žmonių, kurie yra susidūrę su autizmo spektro sutrikimu, augina vaikus ar dirba šioje srityje.

Džiaugiuosi, nes „KUKUBU“ 2023 m. gavo Jaunojo dizainerio prizo nominaciją ir laimėjo Gero dizaino apdovanojimą Socialinio dizaino kategorijoje.

Koks tolimesnis „KUKUBU“ kelias?

Esu numačiusi projektą vystyti toliau. Kadangi šiuo metu tai yra prototipas, planuojama išvystyti iki gaminio, praplėsti modulių sistemą ir variacijas.