Geros idėjos neturi laiko rėmų ir gali būti aktualios ir po šimtmečių. Dailininko Pieto Mondriano (1872–1944) išpopuliarinto stiliaus įkvėptas biuro Vilniuje interjeras (architektai Eglė Prunskienė, Ieva Prunskaitė ir Rokas Puzinas, studija „Prusta“) yra puikiausias to įrodymas.

Į naujų savininkų rankas patekęs buvęs Vilniaus šilumos tinklų administracinis pastatas modernėja. Kai statinio bendrąsias erdves rekonstravusios studijos „Prusta“ architektai iš naujųjų savininkų „A2 Business Centers“ gavo užsakymą viršutiniame aukšte įrengti biurą, viduje pamatė technines patalpas, o už langų – spalvingą industrinį peizažą ir mišką.

Architektams teko apgalvoti visus inžinerinius sprendimus, nes šiame aukšte nebuvo nei šildymo, nei kanalizacijos. „Teko pasukti galvas, kaip įrengti patalpas šildysiančius kondicionierius ar gražiai išvedžioti laidus, kad niekas už akių nekliūtų“, – sako I. Prunskaitė. Viršutiniame aukšte esančias patalpas vasarą gausiai lanko saulė. Jai pridengti ant langų – ritininės užuolaidos.

Norėdami išsaugoti ir taip žemų lubų aukštį, architektai nusprendė palikti originalias sijas, o lubas nudažyti baltai. „Projektuodami visada stengiamės iš situacijos pasiimti tai, kas duota. Grožį kurti iš to, kas yra, o ne lipdyti papildomai. Todėl nusprendėme sijas nudažyti baltai ir visą inžineriją palikti matomą“, – pasakoja architektė I. Prunskaitė. Ji sako, kad tiek rekonstruodami bendras pastato patalpas, tiek įrengdami šį biurą stengėsi nemaskuoti pastato istorijos, o kai kur specialiai pabrėžti sienų nelygumus, detalių išsikišimus ar nubėgusius senus dažus.

Foto galerija:galerija_001:

Foto galerija.: new_000274582_0

Įrengtos stiklinės pertvaros palieka galimybę gėrėtis iš abiejų pusių atsiveriančiais vaizdais. Uždaros sienos atsirado tik ten, kur buvo neišvengiama, pavyzdžiui, beržo faneros siena techninei lifto šachtai uždengti.

Ieškodami vizualinio interjero sprendimo, architektai išbandė keletą variantų, tačiau apsistojo prie to, kurį įkvėpė per langą matomas kaminų vaizdas. Vis lankydamiesi patalpose, architektai suprato, kad kaminai ir vamzdžiai išdažyti pagrindinėmis spalvomis, kurias savo kūriniuose išpopuliarino Nyderlandų dailininkas P. Mondrianas – mėlyna, raudona, geltona. „Matyt, pasąmoningai tos per langą matomos spalvos atėjo ir į interjerą. Kai kilo mintis šlietis prie P. Mondriano grafikos ir spalvų, viskas labai gerai susidėliojo, kūrėme paveikslą erdvėje“, – prisimena I. Prunskaitė. Spalvingą interjero paveikslą kuria metaliniuose stiklinių pertvarų rėmuose išdėliotos dažyto metalo plokštelės, baldai, kiliminė danga, natūralios beržo faneros intarpai. P. Mondriano paveikslų idėja neaplenkė ir tualeto. Tam padėjo įvairaus formato spalvotos plytelės ir veidrodis, atspindintis urbanistinį lauko peizažą.

Dauguma biure esančių baldų projektuoti ir gaminti specialiai šiai erdvei. Posėdžių kambaryje ir virtuvėje esantys stalai masyvūs ir solidūs, anot architektės, kaip atsvara „subyrėjusioms detalėms“. Virtuvės stalas nudažytas apetitą žadinančia geltona spalva. Jo viduryje įrengta niša augalams.

Virtuvės gale stovi dvi P. Mondriano amžininko ir tėvynainio Gerrito Rietveldo sukurtos ikoninės kėdės „Red Blue Chair“ replikos. Kaip sako I. Prunskaitė, šis baldas funkcionalus, tačiau čia iš tiesų jo paskirtis labiau estetinė – kaip meno objekto.

Papildomo žavesio biurui suteikia ant dalies stogo esanti terasa. Terasą apšviečia prie langų įrengti LED šviestuvai, gražiai išsiskiriantys sutemus. „Projektuodami galvojome, kad vakare nuo gatvės gerai matomas biuras švies kaip reklama“, – žaismingo biuro idėja džiaugiasi I. Prunskaitė.