Įrengiant vaikų kambarį, lengva pasimesti: derintis prie bendro stiliaus ar ne; statyti lovytę ar lovą; o kaip bus, kai atžala norės atsivesti draugų? Interjero specialistai pirmiausia ragina galvoti apie funkcionalumą ir augančio vaiko poreikius, neperkrauti šio kambario daiktais ir investuoti į kokybę.

Projektuodama vaikų kambarius, architektė Ieva Prunskaitė („Prusta“) tampa ir planuotoja, ir psichologe, ir patarėja. Keturis vaikus auginanti architektė iš patirties žino, kad augant šių erdvių gyventojams keičiasi ir jų poreikiai. Ir tai vyksta labai greitai.

Ji sako, kad vaikų kambarių planavimas prasideda nuo funkcijos, bet čia daug lemia individualumas: „Kiekvieną kartą apie kiekvieną vaiką su užsakovais kalbame atskirai: kokie jo pomėgiai, koks gyvenimo ritmas, koks judrumas, ko jam labiau reikia, ar kambaryje gyvens vienas vaikas, ar jį dalysis su broliu / sese. Susidėliojame svarbiausius momentus. Tik tuos dalykus susidėliojęs, pradedi projektuoti.“

Architektė sako dažnai sulaukianti klausimų, kaip vaikams geriau gyventi: viename kambaryje ar atskirai. „Tampi ir psichologe, stebi, kaip vaikai bendrauja, žiūri į jų amžių. Sakoma, kad kambarys dviem vaikams labai gerai. Jei vaikai panašaus amžiaus, bendras kambarys gali ugdyti jų socialumą, mokėjimą dalytis, – sako ji ir pateikia pavyzdį iš patirties: – Vyriausiam sūnui 18, jis turi atskirą kambarį. Trys mano jauniausi vaikai – 10 ir 5 metų mergaitės bei 2 metų sūnus – gyvena viename dideliame kambaryje, nes mažiukai vis tiek daugiausia laiko praleidžia su mumis svetainėje, o į savo kambarį iš esmės eina tik miegoti.“

Žvilgsnis į priekį

Be abejo, apie vaiko temperamentą ir jo pomėgius galima kalbėti tik šiam ūgtelėjus, todėl stebėjimo metodika visiškai netinka kūdikių kambariams. Architektė sako, kad ji nėra linkusi projektuoti kambarių kūdikiams, didelio jų poreikio nejaučia ir iš užsakovų. Jos nuomone, toks požiūris protingas, nes vaikai auga greitai, „kūdikiška“ aplinka staigiai nusibosta ir neatitinka poreikių. Todėl, planuodama kambarius mažiausiems ar net būsimiems vaikams, esminius dalykus, pavyzdžiui, stalo, lovos, spintos, elektros lizdų vietas, ji numato keletui metų į priekį.

Citata:Jei vaikai panašaus amžiaus, bendras kambarys gali ugdyti jų socialumą, mokėjimą dalytis.

Reikia įvertinti ir tai, kad maži, mokyklos dar nelankantys vaikai daugiau laiko leidžia su tėvais, todėl jiems skirti kambariai gali būti mažesni. „Paauglystėje reikia daugiau vietos, pradedi galvoti, kad vaikai atsives draugų, jie galbūt norės nakvoti, todėl galbūt reikia pagalvoti apie ištraukiamas lovas, patogias sėdėjimo vietas. Projektuojant vaikų kambarį yra labai daug niuansų“, – teigia I. Prunskaitė.

Patogūs, bet nevaikiški baldai

I. Prunskaitės nuomone, esminiai stacionarūs baldai turi būti labai gerai apgalvoti. „Pavyzdžiui, spinta. Ji turėtų būti apgalvota taip, kad būtų patogu ir mažam, ir paaugusiam vaikui. Kol vaikas mažas, pakabėlės galėtų būti žemiau, bet spinta turi būti patogu naudotis ir tuomet, kai jis paaugs. Nereikia daryti tokių dalykų kaip standartinio aukščio lentynos, galvojant, kad visą laiką vaikui padavinėsi daiktus. Lentynos ir stalčiai turi būti mažam vaikui pasiekiamame aukštyje. Tai labai svarbu, pasilenkti visuomet lengviau, nei stiebtis“, – teigia architektė.

Ji sako, kad mažo vaiko kambaryje būtina turėti vietos žaislams, geriausia – uždarą spintą, kurioje galima viską tvarkingai suslėpti. Kambario šeimininkui paaugus, ši spinta pravers kitiems daiktams, pavyzdžiui, knygoms. „Atvirų lentynų irgi reikia, bet ne per daug“, – pastebi ji.

Kitas esminis baldas – stalas. I. Prunskaitė rekomenduoja pirkti normalaus aukščio stalą, neatsižvelgiant į vaiko amžių: „Tikrai nepatariu visai mažam vaikui pirkti žemo staliuko. Mažą stalą jis labai greitai išaugs ir neturėsite kur jo dėti, o užlipti ant normalaus dydžio kėdės ir atsiklaupus papiešti vaikui nesukelia jokių problemų.“ Tiesa, talpią spintą, į kurią greitai galima sudėti žaislus, ji rekomenduoja turėti ir šalia svetainės – erdvės, kurioje neišvengiamai atsiranda vaikų daiktų.

Galvojant apie vaiko sveikatą ir ilgalaikį daiktų naudojimą, ji pataria statyti reguliuojamo aukščio baldus: „Gal šiek tiek nukenčia dizainas, nes tokių stalų pasirinkimas ribotas, bet, galvojant apie sveikatą, teisinga statyti augančius baldus.“

Vaikams patinka kaita

Kalbėdama apie kitus baldus ir įrenginius, architektė sako, kad reikia nepamiršti, jog vaikams daiktai greitai nusibosta, kad ir kokie jie smagūs ir trokštami būtų. Todėl ji siūlo vaiko kambaryje statyti kuo mažiau stacionarių laipynių, namelių ir panašios įrangos. „Vaikams svarbu turėti „urvelį“, bet geriau nesistengti to urvelio daryti stacionaraus. Kalbu iš patirties, nes per karantiną neatsilaikiau ir padovanojau savo vaikams laipynę, ant kurios galima sportuoti, laipioti, paversti nameliu. Labai smagu, bet jie pasidžiaugė tik keletą dienų, o dabar ant jos užlipa tik kas porą mėnesių. Tai didelis daiktas, bet aš jį galiu išrinkti ir padėti“, – patirtimi dalijasi I. Prunskaitė.

Ji sako, kad vaikams nuolat reikalinga kaita, nes keičiasi jų pomėgiai, todėl geriau apsvarstyti galimybę įrengti lubose tvirtinimą pakabinamiems įrenginiams arba statyti lengvai išrenkamus tokius privačius „urvelius“. „Geriau statyti surenkamą palapinę, nes vienu metu jiems norėsis urvelio, kitu metu – sūpynių, vėliau – dar kažko. Kuo daugiau turėsime laisvės judėti ir keisti, tuo geriau, nes ateis metas, kai vaikas nieko nenorės. Pavyzdžiui, paaugliai kaip tik labai išsišvarina kambarį“, – interjero kaitą augant vaikams stebi projektuotoja.

Foto galerija:galerija_001:

Foto galerija.: new_000239649_0

Paklauskite vaikų nuomonės

Apšvietimas – dar vienas dalykas, kurį verta numatyti iš anksto ir kuriam specialistai nepataria labai taupyti. I. Prunskaitė siūlo apgalvoti atskiras apšvietimo grupes: bendrą apšvietimą, prie lovos, prie stalo, numatyti, kaip šviestuvai keisis augant vaikui.

Ji atkreipia dėmesį ir į užuolaidas – jei vaikas jautrus arba norime, kad jis ilgiau miegotų, pravartu pagalvoti apie temdantį audinį.

Architektės įsitikinimu, sienų spalva – visiškai individualus dalykas, nepriklausantis nei nuo vaiko amžiaus, nei lyties. „Būna pačių įvairiausių sprendimų. Esu projektavusi kambarį, kuriam mergaitė kartu su mama pasirinko juodus tapetus. Kiti nori pastelinių spalvų, mergaitės – rožinių. Spalvų nereikia bijoti – nusibodus jas paprasta pakeisti. Vaikai patys žino, kokių spalvų jie nori, raminančių ar tonizuojančių. Kaip ir suaugusiems, jiems reikia skirtingų dalykų“, – sako I. Prunskaitė ir ragina paklausti pačių vaikų nuomonės, nes mažiesiems smagu prisidėti prie savo kambario kūrimo ir jaustis erdvės šeimininku.

Citata:Kuo daugiau turėsime laisvės judėti ir keisti, tuo geriau, nes ateis metas, kai vaikas nieko nenorės.

Tačiau čia pat šypteli: „Jei vaiko nuomonė visiškai prieštarauja namų erdvei ar tėvų skoniui, nemanau, kad tėvai bus labai liberalūs ir darys tai, kas nepriimtina patiems.“ Be to, reikia turėti omenyje, kad vaikams sudėtinga galvoti apie tokius dalykus kaip ergonomiškumas ar praktiškumas.

Bet kuriuo atveju ji pataria vengti beveidžių kambarių. „Mažesniam vaikui ryškūs grafiniai elementai lavina motoriką, smegenų veiklą“, – aplinkos įtaką vaiko raidai pabrėžia ji.

Dekoras – kambario šeimininko reikalas

Architektė sako, kad, netgi to neakcentuojant, ūgtelėjusio berniuko ir mergaitės gyvenamas kambarys atrodys kitaip, nes paprastai skiriasi jų interesų laukas. „Berniukai aktyviau sportuoja, jie lanko kažkokias treniruotes, jiems reikia daugiau medinių sienučių, galimybės pasportuoti. Būna ir sportiškų mergaičių, bet daugiau svarbu estetinė pusė. Esu sukūrusi tokių kambarių, kur negali identifikuoti – berniuko ar mergaitės, esu sukūrusi tokių, kur gyvena ir mergaitė, ir berniukas, ir tinka jiems abiem. Kiekvienas vaikas skirtingas, bet kažkokie skirtumai vis tiek egzistuoja, galiu pasakyti pagal savo vaikus“, – apie lyčių skirtumus pasakoja „Prustos“ architektė.

Atsižvelgdama į vaikų individualumą, ji nelinkusi kambarių stipriai dekoruoti. Šis „darbas“ – pačių vaikų reikalas: ilgainiui kambaryje atsiranda piešinių, vaiko pomėgius atspindinčių daiktų. „Dekoro reikia tik nuotaikai sukurti. Daiktų turi būti ne per daug, bet reikia kažko individualaus“, – sako ji ir priduria, kad tinkamai parinkti dekoro elementai, pavyzdžiui, charakteringi tapetai, vaikams nenusibos ištisus metus.

Vis dėlto dėl praktiškumo architektė nepataria visų sienų klijuoti tapetais. Nors galima įsigyti ilgaamžiškesnių, plaunamų vinilinių tapetų, vietoj jų ji siūlytų rinktis aukštos kokybės ekologiškus plaunamus dažus. Jos nuomone, investavus į kokybiškas medžiagas – dažus, audinius, grindis – nereikės jaudintis dėl kiekvieno įbrėžimo, o jie turint vaikų neišvengiami.