Dizaino studijų „Komplot design“ bei „Iskos-Berlin“ įkūrėjas ir partneris, industrinio, baldų ir grafinio dizaino kūrėjas Borisas Berlinas puikiai pažįstamas ne tik Danijoje, bet ir visame dizaino pasaulyje. Išskirtiniame interviu su juo kalbamės apie šiuolaikinio dizaino iššūkius, kėdės fetišą, kultūrinį šoką iš Sovietų Sąjungos atvykus į Daniją ir apie tai, kodėl jis vadina save drambliu.

Borisai, kalbamės Vilniaus dailės akademijos bibliotekoje. Ką jūs, kaip dizaineris, galvojate apie šią sofą, ant kurios dabar sėdime?

Tai – senamadiškas, angliško stiliaus baldas. Apskritai visa ši biblioteka stipriai paveikta britiško dizaino. Žinoma, ji galėtų būti labiau pritaikyta prie šiuolaikinės dizaino kalbos, bet gyvenimas yra prisirišimas prie daiktų, jų kaupimas. Todėl manau, kad čia viskas gerai.

Ar jūs turite profesinę ligą ir net į kasdienius mus supančius daiktus žiūrite kaip dizaineris?

Taip, ir didelę. Po 20 minučių parduotuvėje man ima skaudėti galvą. (Juokiasi.) Aš dizaineris. Aš kuriu daiktų istorijas. Aš gyvenu daiktų pasaulyje. Ir jis labai įdomus.

Noriu paklausti apie kėdes. Kuriate jas pats, pasakojote apie tai per viešą paskaitą Dizaino inovacijų centre. Apskritai akivaizdu, kad produkto dizaineriams labai patinka kurti kėdes. Kodėl kėdes? Kuo šis baldas toks ypatingas?

Kėdė užima labai ypatingą vietą Europos, Vakarų kultūroje. Skirtingos kultūros pasirenka skirtingus fetišizmo objektus. Pavyzdžiui, senovės Graikijos fetišas buvo moneta, nes ji daug ką simbolizavo. Ji simbolizavo, kad Graikija yra laisva šalis. Taip pat išdavystę ir panašius dalykus. Žinoma, valdžią.

Yra objektų, kurie kultūrose įgauna tam tikrą reikšmę, jie peržengia objekto grynosios funkcijos ribas. Ieškodami atsakymo, kodėl taip nutinka, turėtume ieškoti ištakų grandinės.

XX–XXI a. istorijoje nėra nė vieno kūrėjo, kuris tarp savo didelių projektų nerastų akimirkos kėdei nupiešti. Charlesas Rennie Mackintoshas, Frankas Lloydas Wrightas, Josephas Frankas, Le Corbussier, Bjarke‘as Ingelsas, Yvesas Beharas ir taip toliau. Ar jie galvoja, kodėl tai daro, aš nežinau, bet tai įrodo, kad kėdė turi ypatingą statusą. Menininkai kuria kėdes didžiuliais kiekiais.

Kiekvienas turi kitą prasmę nei vien tą, kurią matome. Net peilis ir šakutė yra daugiau nei tik valgymo įrankiai. Taip ir kėdės. Esate žurnalistė, valdote žodį, žinote, kalba padeda atskleisti kitas reikšmes. Sakome, turiu kėdę Oksforde. Ar tai reiškia, kad gavau kėdę su keturiomis kojomis? Kėdė yra socialinė padėtis. Kaip tai atsirado? Tikriausiai iš kažkurios genties vado, kuris turėjo pakelti savo užpakalį keliais centimetrais aukščiau už kitus, sėdinčius ant žemės. Tai iš esmės yra valdžios simbolis. Angliškas „chair“ kilo iš senosios prancūzų kalbos „chaiere“ – tai reiškė „vyskupo sostą“, o „chaiere“ atsirado iš graikų „kathedra“. Kėdė ir bažnyčia – du tos pačios kilmės žodžiai. Neatsitiktinai Vatikane yra Šventasis Sostas. Tai yra Dievo atėjimo laukimas. Pozicija.

Žiūrint istoriškai, genties vadas tampa karaliumi. Kaip liūto kojos atsirado ant kėdžių? Kai esi galingas valdovas, turi sėdėti ant kažko galingo. Žirgas turi būti galingas, didelis. Parodome: nugalėjau laukinį gyvūną, sėdžiu ant nugalėto priešo nugaros. Tai buvo praktikuojama tikrąja to žodžio prasme. Tada atsirado sostas, kuris buvo perduodamas sūnui, kartais dukrai – kėdė.

Šoktelkime ir nusikelkime į buržuazinę visuomenę, kai kėdė tapo ne paveldima, o perkama. Koks nors olandų buržua galėjo pasakyti: tai nėra kažkas, ką aš turiu paveldėti, aš tai galiu nusipirkti. Aš turiu tiek pinigų. Kėdė vis dar yra galios simbolis, bet tik simbolis.

Taigi Vakarų kultūra sukūrė kėdę. Įdomu, kad kėdė neturi nieko bendro su mūsų kūnu, jo anatomija. Maža to, tai pavojingas daiktas, galintis pakenkti mūsų sveikatai. Ir mes ją vis tiek kuriame. Taip jau yra mūsų kultūroje, kad kiti veiksniai mums svarbesni nei mūsų asmeninė gerovė. Mes sėdime čia, mes sėdime autobuse. Visur – sėdime, sėdime. Tai tiesiog vieta visuomenėje. Tai kontrolė.

Citata:Kai kas per metus pristato šešias kolekcijas, bet tai ne apie mane. Aš kaip dramblys, kurio nėštumas trunka 24 mėnesius. Bet drambliai ir gyvena ilgai.

Reiktų apibrėžti skirtumą tarp kėdės ir suolo. Bažnyčiose yra suolai. Tai parapijiečių vieta. Mokyklose iš pradžių taip pat buvo suolai. Tai tavo vieta. Tu sėdėsi ten, o tu ten. Visi sėdi pagal mokytojo nurodymą, ir niekas nesisupa, nes ant suolo negali pasisupti, tiesa? Taigi tai vieta, kurią gauni bendruomenėje. Laikina ar nuolatinė.

Laisvieji Graikijos piliečiai sėdėjo kėdėse, kuriose galėjo sėdėti atsipalaidavę, nes jie buvo lygiateisiai piliečiai. O lygių piliečių laikysena laisva. Ir jie sukūrė kėdes, ant kurių buvo galima sėdėti taip. (Pasisukęs šonu, ranka lengvai atsiremia į sofos atlošą.)

Gimėte, mokėtės, dizaineriu pradėjote dirbti Sovietų Sąjungoje, tuometiniame Leningrade. Būdamas 30 metų, išvykote į Daniją. Ar prisimenate, koks tuomet buvo skirtumas tarp dizaino suvokimo Sovietų Sąjungoje ir Danijoje?

Dizaino suvokimo plačiąja prasme Sovietų Sąjungoje apskritai nebuvo. Buvo tik gamyba. Viskas buvo suvokiama paprastai – daiktas turi būti tinkamas naudoti. Vartojimo prekių gamyba Sovietų Sąjungoje prasidėjo tik 6 dešimtmečio pradžioje, iki tol viskas buvo militarizuota. Pramonė gamino tik priemones gamybai arba karinę įrangą. Kai taip sakau, turiu omenyje visą pramonę. Tikriausiai vienintelė išimtis buvo duonos kepyklos ir degtinės varyklos. Jos tarnavo kitai karinei paskirčiai – kad žmonės būtų sotūs ir kvaili. Nebuvo batų fabrikų, kurie siūtų kažką kito nei kariniai batai. Tik po Antrojo pasaulinio karo, atėjus N. Chruščiovui, viskas ėmė keistis. Bet vis tiek dizaino nebuvo, nebuvo jokio dizaino suvokimo.

Mokykloje mes turėjome daug žurnalų, todėl gana gerai žinojau, kas kuriama Danijoje. Aš aštuonerius metus dirbau dizaineriu Sovietų Sąjungoje. Tikriausiai nereikia nė pasakoti, kad kūriniai tuo metu buvo slepiami, užrakinti spynomis. Jie pirkdavo daiktus kur nors vakarietiškose parodose ir prašydavo mūsų tai nukopijuoti. Žinau, kad seni dizaineriai, visą gyvenimą dirbę Sovietų Sąjungoje, nenori apie tai kalbėti, bet taip buvo. Visi galvojo, kad vagystės niekas neatskleis, nes tie gaminiai niekada neišvažiuos iš Sovietų Sąjungos. Tačiau, net jei galėjai pavogti idėją, negalėjai to daikto tokiu pat būdu pagaminti. Dizaineriai turėjo rasti būdą, kaip gaminti 1905 m., geriausiu atveju 1945-aisiais iš Vokietijos pavogtomis staklėmis. Reikėjo būti išradingam.

Buvau matęs daniškų dizaino žurnalų, bet, kai atvažiavau į Daniją ir visa tai pamačiau gyvai, Dieve, visi daiktai atrodė kaip muziejaus eksponatai. Ir visi tie studentai valgykloje, purvinais batais sėdintys ant „Monson“ kėdžių. Visur kabo Poulio Henningseno šviestuvai. Sakyčiau, visko buvo net per daug. Dauguma danų langų nedengia užuolaidomis, todėl vakare eidamas gatve gali matyti šviestuvus, baldus. Tai buvo dar vienas dizaino suvokimas – jie tiesiog kiekvieną dieną su tuo gyvena. Ir nebuvo kita planeta, tai nieko ypatingo, tik gero dizaino, gerai pagaminti daiktai.

Skandinavų, danų dizainas visuomet buvo išskiriamas kaip atskira dizaino kategorija. Kaip manote, ar šiandien vis dar teisinga dizainą skirstyti pagal šalis?

Nemanau, kad teisinga. Bet daniškas dizainas nėra stilius, tai turinys, tai esmė. Kaip ir suomių dizainas. Tačiau toks skirstymas negali išlikti dėl įvairių priežasčių: kultūrinių, istorinių, globalinių procesų. Daiktai gaminami nebūtinai ten, kur jie buvo sugalvoti. Kita vertus, vis dar svarbu, kur tu gimei, kokia buvo tavo aplinka, kokia buvo tavo mokyklos klasė, – visi šie dalykai veikia mus.

Ar jums nenuobodu, kad dėl globalizacijos viskas darosi panašu? Kad bet kurioje pasaulio šalyje galime rasti tuos pačius baldus, panašius interjerus?

Ne, nemanau. Skiriasi mūsų požiūris į daugelį dalykų. Tai kažkas panašaus į sąmonės erdviškumą, apie kurį kalbėjo Eliasas Canetti. Danų ar japonų sąmonės erdviškumas yra visiškai kitoks nei, sakykime, kinų, rusų, indų, italų. Kur ši erdvė yra, kokia šviesa lauke? Kiek ilgai trunka tamsi žiema? Kokia lauko temperatūra? Istoriškai mūsų kilmė, mūsų tradicijos yra labai stiprūs faktoriai ir jie niekur nedingsta. Tai neįmanoma. Pavyzdžiui, į apšvietimą, šviestuvą galime žiūrėti visiškai skirtingai Danijoje ir Italijoje. Italai gali puikiai gyventi ir be lemputės. (Juokiasi.) Danijoje kuriame šviesos kokonus, kurie mus tarsi apgaubia ilguoju žiemos periodu.

Foto galerija:galerija_001:

Foto galerija.: new_000287326_0

Danijoje dirbate jau 40 metų. Ar galite pasakyti, kaip pakito dizainerio darbas, dizainerio statusas per tuos dešimtmečius?

Taip, žinoma, dizainerio darbas pasikeitė. Man sunku kalbėti apie visą dizainą, bet manau, kad dizainerio darbas tampa vis atsakingesnis. Man sudėtinga kalbėti apie tas dizaino sritis, kuriose nedirbu, pavyzdžiui, automobilių pramonę, bet laisvai dirbančių dizainerių pozicija keičiasi. Iš tavęs daugiau reikalaujama, tau tenka daugiau atsakomybės, tau reikia išmanyti daugiau, nei tai būdavo anksčiau. Tai apsunkina.

Kita vertus, pasaulis tapo atviras. Prieš 50–60 metų dizaineriai sunkiai galėjo įsivaizduoti, kad galės dirbti Amerikos kompanijoje ir ten negyventi. Šiandien to nebūtina daryti. Aš dirbu pasaulinėse kompanijose ir praktiškai galiu neišvažiuoti iš savo studijos.

Su kokiais reikalavimais ir iššūkiais dizaineriai susiduria?

Viskas tapo atskirta. Gamyba yra viena, dizainas – kita, pardavimai ir rinkodara – trečia. Šiame trikampyje visą laiką vyksta nedidelė kova, kiekvienas tempia paklodę į savo pusę. Tuo pat metu taip tampant reikia kažką sukurti. Kalbant apie iššūkius, man atrodo, kad šiandien dizaineriams sunku įgyti patirties, nes viskas yra atskira.

Citata:Mums buvo sakoma, kad Visata yra begalinė. Tą begalybę buvo sunku suvokti, bet lengva su ja gyventi. Šiandien mes žinome, kad Visata nėra begalinė. Tai lengviau suvokti, bet sunkiau su tuo gyventi.

Kaip šiuolaikinės dizaino tendencijos veikia jūsų kūrybą?

Man jos nedaro jokios įtakos. Kūrybinis procesas trunka daugiau laiko nei tendencijų gyvenimas. (Šypsosi.) Tendencijos – tarsi bangavimas vandens paviršiuje. Yra ir didelės bangos, tai jau kitas reikalas, pavyzdžiui, didėjantis sąmoningumas aplinkos atžvilgiu. Bet bangelės?.. Kai kas per metus pristato šešias kolekcijas, bet tai ne apie mane. Aš kaip dramblys, kurio nėštumas trunka 24 mėnesius. Bet drambliai ir gyvena ilgai. Priešingu atveju taip ilgai trunkantis nėštumas nebūtų protingas.

Paskaitoje kalbėjote apie tvarumą, naujas medžiagas. Su kokiomis medžiagomis, technologijomis dabar eksperimentuojate?

Mes visada turime kokius dešimt projektų tuo pat metu. Medžiagos gali būti labai skirtingos, bet man labai patinka augalinis pluoštas. Manau, kad jo potencialas didžiulis, be to, tai labai graži medžiaga. Daug augalinių medžiagų yra žemės ūkio arba tekstilės pramonės atliekos. Jų savybės tiesiog fantastiškos. Jų galima paragauti, jos skanios, jos kvepia. Be to, turime tiek daug ir įvairių augalų. Eksperimentuojame su 3D mezgimu. Tai labai įdomi technologija. Tačiau daugiausia dirbame su poliesteriu. Beje, neteisinga jį vadinti nenatūralia medžiaga. Nafta, iš kurios jis gaminamas, yra natūrali, ją gauname iš žemės.

Kalbant apie tai, kaip keičiasi mūsų sąmonė: kai mokiausi mokykloje, mums buvo sakoma, kad Visata yra begalinė. Tą begalybę buvo sunku suvokti, bet lengva su ja gyventi. Šiandien mes žinome, kad Visata nėra begalinė. Tai lengviau suvokti, bet sunkiau su tuo gyventi. Mes žinome, kad Žemėje baigėsi sidabras. Žemėje jo nebėra, mes jį išnaudojome. Liko nebedaug aukso. Taigi nieko begalinio nėra. Tai atėjo į mūsų sąmonę.

Bet turime daug medienos, plieno. Šios medžiagos labai gražios, reikia tiesiog tinkamai jas naudoti.

Borisai, esate garsus dizaineris, jūsų dizaino objektai yra laimėję daugybę apdovanojimų, jums sekasi. Ką jūs pats vadintumėte sėkmingu dizainu?

Vieną iš savo gaminių, kurį tikrai laikau sėkmingu, – 1987 m. „Penol“ kompanijai sukurti žymikliai. Jie gaminami iki šiol. Mano manymu, tai – sėkmė. Be to, tai labai taupu, nes kompanijai nereikia išlaidauti užsakinėjant vis naują dizainą. (Juokiasi.) Iš tiesų labai smagu, kai produktas gyvena dešimtmečius ir šimtmečius. Kai tą patį daiktą gali naudoti kelios kartos.

Ar galėtumėte išskirti savo mėgstamiausią kūrinį?

Mano mėgstamiausias – kitas mano kūrinys.