Gerą šimtmetį sostinės Užupio gatvėje stovintis triaukštis per pastaruosius penkerius metus išgyveno tikrą transformaciją: nuvalytas ir atnaujintas laiko nuvargintas fasadas, pakeistos grindų perdangos, patalpų struktūra, atnaujinti autentiški dekoro elementai. Pastato rekonstrukcija buvo patikėta „A2SM“ biurui, projektą prižiūrėjo ir paveldosaugine dalimi rūpinosi „Senojo miesto architektai“ ir Diana Sabaliauskienė. Interjerą projektavo studija „TOOTA“.

Studijos „TOOTA“ vadovė ir architektė Justė Žibūdienė sako, kad šis projektas pareikalavo daug laiko, žinių ir tam tikrų kompromisų, tačiau džiaugiasi, kad pastato savininkas suprato istorinį vietos kontekstą ir ryžosi ilgesniam, sudėtingesniam, bet įdomesniam rekonstrukcijos keliui.

J. Žibūdienės žiniomis, prie pagrindinės Užupio gatvės stovintis triaukštis pastatytas XIX a. ir buvo skirtas nuomoti. Įdomus sutapimas: dabartinis savininkas šešis čia esančius butus taip pat numatė nuomoti. Tiesa, šimtamečio namo planas – tarnų laiptinės, tarnų kambariai, siauros virtuvėlės ir pan. – akivaizdžiai neatitiko šių dienų poreikių, nekalbant apie kai kurias nusidėvėjusias konstrukcijas.

Nors statinio būklė buvo prasta, J. Žibūdienė prisimena, kad kai kurie čia pamatyti elementai tiesiog pribloškė. Kambariuose buvo išlikusios autentiškos krosnys, durys, šaldymo spintelės, o ant lubų ir sienų rasta originalių XIX a. trafaretinių piešinių, paslėptų po spintomis, plytelėmis ar tapetais. Už jų išsaugojimą reikia padėkoti ilgamečiams namo gyventojams ir jų neveiklumui – jei žmonės būtų sumanę pasidaryti kapitalinį remontą, daug kas būtų sunaikinta.

J. Žibūdienė pasakoja, kad rastų elementų autentiškumo įvertinti pakviesta dailėtyrininkė Dalia Klajumienė buvo maloniai nustebinta ne tik išlikusių piešinių kokybės, bet ir kiekio. „Viena vertus, XIX a. sieninė tapyba nėra kažkoks unikalus piešinys. Tai trafaretinė tapyba, primenanti šiuolaikinius tapetus. Taip pat ir gipso lipdiniai. Tai kartotiniai to meto darbai. Bet, anot mokslininkės D. Klajumienės, tokios rūšies lubų tapybos pavyzdžių Lietuvoje jau randame labai retai ir tai – jau labai sena“, – pasakoja architektė.

Padrąsinta mokslininkės pozicijos, studijos „TOOTA“ komanda galutinai išsigrynino savo darbo idėją – palikti viską, kas sena, ir tai derinti su visiškai naujais dalykais: „Kas modernu, paliekame moderniai, o tai, kas autentiška sena, kaip galime geriau, atkuriame ir paliekame. Ta sintezė tokia ir buvo – nesislėpti ir neinterpretuoti. Tai, kas sena, turi būti pirmame plane ir idėjiškai stipriau matyti. O kas modernu, pagal poreikį papildo, bet neužgožia.“

Tačiau rekonstrukcija ir paveldas – praktiškai sunkiai suderinami dalykai. Pagal šiuolaikinius standartus ir numatytą paskirtį statiniui buvo reikalingas apšiltinimas, rekuperacija, sutręšusias perdangas reikėjo keisti naujomis, gelžbetoninėmis, konstrukcijomis, įrengti naujas pertvaras.

Lengviausia užduotis buvo išsaugoti piešinius ant išorinių lauko sienų, sunkiausia – buvusius ant lubų. „Nusprendėme piešinius trafaretu perkelti ant naujų lubų, t. y. piešinys iš apačios buvo nurenkamas, atidedamas, atskirai restauruojamas ir su visu tinku vėl priklijuojamas. Kadangi toks piešinys turi savo storį, perdangos plokštėje palikome kelių centimetrų įgilinimą, į kurį inkorporavome freską. Finansiškai tai yra labai brangu ir, kiek žinau, Lietuvoje nebuvo daryta“, – apie sudėtingą freskų saugojimo operaciją pasakoja J. Žibūdienė.

Senųjų lubų rozečių kai kur buvo nebeįmanoma atkurti, todėl pagal jų prototipą gipso meistrai sukūrė naujas. Pagal seną piešinį atkurti ir lubų karnizai (traukos), prisiėmę ir rekuperacijos grotelių maskavimo vaidmenį.

Visos buvusios krosnys išlaikė savo išvaizdą, tačiau kai kurios pakeitė vietą. Meistrai atkūrė originalius langų sudalijimus, atnaujino ar pagal piešinį padarė naujas vidaus patalpų duris.

Kurdamos šešių butų interjerą, architektės vadovavosi spalvos idėja. „XIX a. dažus visi naudojo pigmentų pavidalu. Už pigmento idėjos ir užsikabinome. Kiekvienas butas turi savo atskirą pigmentą, labiausiai išreikštą pagal rastą tapybą. Pagal tai jiems suteikėme pavadinimus – umbra, ochra, cinoberis, indigo, siena – ir papildėme savo modernia kalba“, – interjero kūrimo idėją paaiškina architektė J. Žibūdienė.

Aiškiai išreikštos spalvos trūkumas kompensuotas per baldus. Taip atsirado mėlyna, garstyčių spalvos, ochros spalvos spintos, vonios kambarių apdaila. Kurdamos interjero apdailą, architektės vadovavosi istorikų ir mokslininkų žiniomis. „Žiūrėjome, kas buvo tuo metu madinga, kokiomis medžiagomis žmonės buvo įsirengę namus. Su klientu kalbėjome, kad nors nuomoti skirtuose butuose žmonės negyvens labai ilgai, suteiksime galimybę pajusti XIX a. miesto koloritą“, – sako J. Žibūdienė.

Foto galerija:galerija_001:

Foto galerija.: new_000322182_0

Vonios kambarių apdailai architektės drąsiai rinkosi ne tik įprastas plyteles, bet ir spalvotą betono mozaiką. Nors šios medžiagos pėdsakų interjere nerasta, interjero autorės rėmėsi D. Klajumienės žiniomis, kad XIX. a. betono mozaika buvo plačiai naudojama. Spalvų intensyvumas kiekviename bute skirtingas, priklausomai nuo langų padėties.

Kambarių sienos padengtos šviesiu molio tinku. J. Žibūdienės nuomone, ši medžiaga puikiai sujungė sena ir nauja: „Tai papildomi kaštai, tokias sienas sunkiau prižiūrėti, bet vaizdas, mano galva, viską atperka.“

Architektė sako, kad, įgyvendinant moderniąją interjero pusę, nebijojo rinktis drąsių medžiagų. Pavyzdžiui, metalo. Įvairių spalvų metalo elementų turi visi virtuvės baldai, vonios kambariai. „Virtuvėse baldai labai lakoniški. Jie neutralaus dizaino, neužgožiantys, bet pagaminti iš drąsesnių medžiagų. Baldų fasadams naudojome metalizuotą plokštę, stalviršiams – betono mozaiką. Taip papildėme temą, bet nesistengėme, kad tai dominuotų. Patys baldai suprojektuoti moderniai, nebuvo nieko, pakartojančio istorizmą. Nebijojome rodyti, kad tai yra šios dienos, o čia šimto metų senumo“, – pasakoja J. Žibūdienė. Renkantis korpusinius ir minkštuosius baldus (lovos – iš salono „Subtila“). pirmenybė teikta lietuvių gamintojams.

Kurdamos apšvietimą architektės vadovavosi keliais principais. Ant lubų kabantys akcentiniai šviestuvai išlaiko XIX a. dvasią – tai duoklė laikmečiui. Monolitinėje perdangoje sumontuoti įleidžiami mažo skersmens šviestuvai, istorines detales vonios kambariuose išryškina LED apšvietimas.

Faktas, kad visi butai bus skirti nuomoti, buvo svarbus veiksnys kuriant interjerą, bet nekeitė kokybės ir paveldo išsaugojimo idėjos: „Projektuodamas namus nuomai, kuri įsivaizduojamam personažui. Be to, turi daugiau taupyti, daugiau galvoti apie praktiškumą. Tačiau šiuo atveju to nereikėjo daryti. Su užsakovu nutarėme nepataikauti čia gyvensiančių žmonių skoniui, o daryti taip, kaip mes matome ir įsivaizduojame. Esu labai dėkinga užsakovui, kad nenuėjome keliais, kurie galbūt būtų patrauklesni klientams. Jis leido įgyvendinti mūsų viziją, kas geriausia būtų šioms patalpoms.“

J. Žibūdienei smagu matyti, kad nekilnojamojo turto senamiestyje įsigiję žmonės vis dažniau supranta, kad norint gyventi istorinėje aplinkoje reikia priimti tam tikras taisykles. „Man atrodo, kad, atėjus į tokią vietą, tavo misija yra prisitaikyti prie to, ką randi. Tavo vaidmuo – labai aiškiai suvokti savo vietą, o ne ateiti ir drastiškai sakyti: aš čia paskutinis, todėl galiu daryti, ką noriu. Juk tikriausiai tu nė nebūsi paskutinis. Jei atrodo, kad tai, ką radai, nevertinga ar neturi lėšų išsaugoti – uždažyk, paslėpk, bet nesunaikink. Žiūrėdama iš šios pusės, šį projektą vertinu kaip tokį, kurį miestas išlošė kaip išsaugotą vertybę. Nors kelias buvo sunkus, atsigręžusi džiaugiuosi, kad su stipria komanda pavyko jį nueiti“, – džiaugiasi viena projekto autorių.