Architektūros ir gyvenimo būdo žurnaluose vis šmėžtelinti biofilinio dizaino sąvoka skamba sofistikuotai ir moderniai. Tačiau iš tiesų ji apibūdina natūralų žmogaus ir gamtos ryšį. Plačiau apie biofilijos atsiradimo priežastis, esminius šios sąvokos bruožus ir ryšį su architektūra bei interjero dizainu per konkrečius pavyzdžius pasakoja studijos „Very Good Architecture Company“ architektė Aya Voišnis.

Itin neišsiplečiant, biofilija nagrinėja žmogaus įgimtą polinkį sutelkti dėmesį į gyvybės formas ir jausti artumą gamtai. Biofilija verčiant pažodžiui reiškia „meilę gyvybei“. Tai yra įgimtas biologinis ir emocinis žmogaus poreikis kurti ryšį bei sąveikauti su mus supančia gyvąja aplinka. Architektūroje ir dizaine biofilija gali būti suprantama kaip sąveika tarp gyvenamosios aplinkos ir supančios gamtos, išorinio pasaulio.

Aplinkos įtaka

Kiekviena konkreti vieta – žemynas, šalis ar miestas – apibrėžia konkrečios vietos aplinką, tai gali būti reljefo ypatumai, vyraujanti fauna ir flora, klimatas. Remiantis biofilinio dizaino principais, siekiama sukurti harmoningą ryšį tarp pastato ir jį supančios aplinkos. Šis ryšys gali būti kuriamas spalvomis, natūralia saulės šviesa, ugnimi, vandeniu, oru, natūraliomis medžiagomis.

Kuriant tvarų dizainą ir architektūrą labai svarbu atsižvelgti į vietinę kultūrą ir ekologiją. Žmogus turi stiprų ryšį su jį supančia aplinka, per šį ryšį kuriamas saugumo jausmas, šis ryšys gali būti siejamas su geografinėmis, istorinėmis vietos savybėmis ar vietine ekosistema, kultūra, medžiagomis ar kraštovaizdžiu. Emocinis ryšys su vieta žmogui suteikia saugumo jausmą.

Projektuojant individualų namą gamtinėje aplinkoje, taikyti biofilinio dizaino principus yra kur kas lengviau, nes pastatas gali būti integruojamas į supančią gamtą. Kiek sudėtingiau taikyti šiuos principus urbanizuotoje senamiesčio aplinkoje, tačiau netgi šiais atvejais tai yra įmanoma. Šiame mūsų studijos kurtame interjere pavyko sukurti keletą įdomių ir netikėtų sprendimų – kotedžo cokoliniame aukšte esančiame 1 aro sklype suformuojamas jaukus sodas, kitoje pusėje – vos 1 kv. m šviesduobėje, kuri buvo skirta ventiliacijos orui paimti, sukūrėme miniatiūrinį japonišką sodelį, kuriuo namų gyventojai gali mėgautis būdami namų SPA ir pirties zonoje.

Šių namų svetainėje sukurta siaura – vos 40 cm – juosta su skalda ir skalūno monolitu – japoniškas akmenų sodas, kurio fone įrengtas apvalus dirbtinės šviesos langas. Giliose kotedžo vidaus patalpose trūko natūralios šviesos, tad ją kūrėme pasitelkdami dirbtinį apšvietimą. Fone esančios sienos apdailą įkvėpė plastiškos, gamtoje sutinkamos formos – pasitelkdami parametrinį dizainą, šį interjero elementą kūrėme specialiai šiam projektui.

Atrama – gamtos dėsniai ir formos

Gamtos formų ir tūrių atkartojimas architektūroje ir dizaine taip pat gali būti laikomas biofilinio dizaino elementu, dar kitaip vadinamas biomimikrija. Tiek biofilijos, tiek biomimikrijos koncepcijos yra pagrįstos natūralios gamtos puoselėjimu ir ypatingu jos vertinimu.

Kūrybinis projektavimo procesas paremtas gamtos dėsniais, formomis ir gamtoje randamomis struktūromis. Tai gali būti formos, tūriai ar raštai – medžių šakų ar lajos sandara arba gyvūnų kuriamų struktūrų pasikartojimas architektūroje (voratinklis, avilys, termitų, skruzdžių ar paukščių lizdai).

Erdvė, kurios forma ar tūris imituoja natūralius, organinius judesius ir formas, taip pat gali būti laikoma biofilinio dizaino pavyzdžiu.

Be formos ir tūrio, kitas svarbus biofilinio dizaino architektūros elementas – detalių variacija, jų gausa, visi procesai, kurie gali būti suvokiami 5 jutiminiais pojūčiais (lytėjimas, skonis, kvapas, garsas ir vaizdas). Biofiliniame dizaine panaudojamų natūralių medžiagų kaita laiko perspektyvoje leidžia sukurti glaudesnį ryšį tarp gyventojo ir jo gyvenamosios erdvės.

Savo kuriamuose projektuose naudojame išskirtinai natūralias medžiagas – akmenį, natūralų medį ar jo lukštą, natūralaus pluošto audinius – vilną, liną, viskozę, spalvų paletę dažniausiai įkvepia gamta. Šiame privataus buto interjere Vilniuje įkvėpimo sėmėmės iš supančios aplinkos. Šalia tekančią Vilnią interjere įkūnija natūralaus marmuro stalviršio linija. Krantinės smėlį – balintos ąžuolo parketlentės, medžių kamienus – baldų lukšto ir sienų apdailinių skydų medžiagiškumas ir spalva, medžių lają – žalsvi minkštųjų baldų akcentai.

Esminis principas – šviesa

Vienas svarbiausių biofilinio dizaino elementų – natūrali saulės šviesa, tiek tiesioginė, tiek prislopinta, reflektuojama natūrali šviesa ar šviesos bei šešėlio žaismas. Šviesa erdvėje kuria papildomus vizualinius efektus, sukuria papildomą vertę.

Ypač aukštą meistriškumo lygį dirbant su natūralia šviesa galime matyti Rytų architektūroje, kurios estetika glaudžiai remiasi šviesos ir šešėlio tarpusavio žaismu. Komorebi – verčiant iš japonų kalbos, tuščia erdvė tarp medžių lajų ir šakų, leidžianti prasiskverbti natūraliai šviesai, kuri yra švelniai išsklaidoma pro medžių lapus. Kurdami šio privataus psichologo kabineto interjerą norėjome sukurti ramią, tylią aplinką, kurioje nebūtų aštrių šešėlių, visa į patalpą patenkanti natūrali šviesa būtų subtili, prigesinta, minkšta. Šiam efektui išgauti buvo panaudotos shoji (shoji – stumdomosios atitvaros su mediniu rėmu ir permatomu popieriumi).

Erdvė ir vizualiniai ryšiai

Aiškiai apibrėžiant skirtingas funkcines zonas, kuriant kontrastą tarp didelių ir mažų erdvių yra sukuriama žmogui aiškiai suvokiama, saugi aplinka. Skirtingomis erdvėmis gali būti kuriamas ryšys tarp vidaus ir išorės įterpiant pereinamąsias – iš dalies uždaras erdves. Kalbame apie vidinius kiemelius – atrijus ar žiemos sodus, iš dalies uždarus praėjimus ar terasas.

Privataus gyvenamojo namo Vilniuje planinė struktūra aiškiai apibrėžia tėvų ir vaikų miegamąsias zonas centre įterpiant bendro naudojimo – virtuvės, valgomojo ir svetainės – zoną. Dideli vitrininiai langai kartu su langais pagrindinėse ašyse leidžia namų gyventojams mėgautis tvenkinio vaizdu, kuria ryšį tarp vidaus ir išorės, nukreipia dėmesį į svarbiausius gamtinius aplinkos elementus. Vizualiniai ryšiai ir pagrindinės namų gyventojų judėjimo ašys – įėjus pro pagrindinį įėjimą lankytoją pasitinka įrėmintas medžių vaizdas pro vidinio kiemo langą, analogiškas sprendimas panaudotas ir įžengus į vaikų zoną bei vaikų kambarius – visur žvilgsnis atsiremia į gamtinį vaizdą pro langą.

Kuriant šio projekto architektūrą, daug dėmesio skirta detalėms: perimetru namą juosianti medinė degto maumedžio terasa ir privatumo nuo kaimynų suteikiantis vertikalus medžio tašelių ažūras vakarinėje pusėje, mažas sodelis su japonišku klevuku priešais miegamojo langus su švieslangiu virš jo terasos stogelyje, apskritas dzenbudizmo langas terasoje prie grilio zonos, įrėminantis tvenkinio vaizdus. Visi šie architektūriniai elementai gali būti priskiriami biofilinio dizaino koncepcijai, kalbantys apie skirtingą, žmogišką mastelį, santykį tarp vidaus ir išorės, apie gamtos ir detalių svarbą architektūroje.

Apibendrinant kontekstualumas architektūroje ir dizaine gali būti kuriamas per geografines, istorines, ekologines, kultūrines sąsajas ar sąsajas per vietines medžiagas, kraštovaizdį, reljefą galinčius įtakoti pastato formą, tūrinę išraišką, kompoziciją – visa tai leidžia sukurti biofilinio dizaino principais paremtą architektūrą / dizainą.

Foto galerija.: new_000293905_0

Šios dizaino kryptys pripažįsta, kad gamta suteikia daugybę galimybių ir priemonių spręsti erdvių problematiką. Biofilinis dizainas siekia prigesinti neigiamą miesto aplinkos poveikį sveikatai dėl sparčios urbanizacijos. Tiek biomimikrija, tiek biofilija nusako kolektyvinę priešpriešinę reakciją į pramonės amžiaus padarinius ir žmogaus viešpatavimo prieš gamtą koncepciją. Biomimikrija, biofilija ir kiti tvarios architektūros judėjimai bei atšakos skelbia paradigmos pasikeitimą mūsų santykyje su gamta, šie judėjimai siekia kurti darnias, atkuriamąsias sistemas, padedančias ir užtikrinančias klestinčią ateitį.