Unikalioje Vilniaus vietoje esančio namo rekonstrukcijos projektą parengusi studija „Inblum“ siekė ne eksponuoti architektūrą, o tiesiog „panardinti“ ją sename obelų sode. Siekis sėkmingai įgyvendintas, vis dėlto harmoninga sodybos ir gamtos sąjunga sustabdo dažną praeivį.

Pavilnių regioninio parko Ribiškių kraštovaizdžio draustinis – išskirtinio grožio miesto dalis. Į jautrų vietos kontekstą bei regioninio parko reglamentus turėjo atsižvelgti ir čia stovėjusio plytinio namo rekonstrukciją rengusi „Inblum“ architektų komanda. „Rekonstrukcijos sąvoka neleido daryti radikalių sprendimų. Tačiau radikalių dalykų iš esmės ir nesinorėjo daryti, nes tai ypatinga vieta. Daugiau iššūkių kilo tik mąstant, kaip atitikti visus reikalavimus ir sukurti šiuolaikinę architektūrą, kad namas nebūtų visiška senoviška troba“, – sako viena projekto autorių, architektė Laura Malcaitė.

Gryno autentiškos architektūros atkartojimo vengę architektai sako norėję bent nedidelio judesio, kuris bylotų apie laikotarpį, kada namas buvo pastatytas, todėl parko direkcijos taisykles komanda interpretavo per šiuolaikinę architektūrą. Tokios interpretacijos pavyzdys – „įlaužtas“ gyvenamojo namo fasadas. „Jis atsirado dėl funkcinių priežasčių – kad matytume sodą, kad šiaurinė namo pusė iš vakarų gautų šiek tiek šviesos ir kad matytume aplinką įvairiais kampais. Be to, tas „įlaužimas“ suformavo terasą lyg lauko kambarį. Taigi visi sprendimai susipynę ir su dabartimi, ir funkciniais momentais“, – aiškina L. Malcaitė.

Atsižvelgdami į vietos kontekstą, architektai pasirinko santūrią archetipinių dvišlaičių tūrių architektūrą. Savo formos viduje ji buvo dekonstruota taip, kad atsirastų vietos terasoms, gražiausiems vaizdams ir šviesai pro langus, pastatų peršviečiamumui ir intymių erdvių susiformavimui. Pavyzdžiui, vienas iš pagrindinio pastato vakarinio fasado vitrininių langų pasuktas Liepkalnio slidinėjimo trasos kryptimi. „Žiemomis namo šeimininkai gyvena breigeliškame peizaže“, – šypsosi L. Malcaitė.

Foto galerija.: new_000293795_0

Dėl regioninio parko ribojimų visi sklype buvę pastatai išlaikė savo urbanistinę kompoziciją. „Buvusius ūkinius pastatus šiek tiek adaptavome prie naujų funkcijų, kažkiek pasikeitė jų tūriai, bet kompozicija išliko“, – sako architektas Dmitrijus Kudinas.

Prie įvažiavimo buvusį ūkinį pastatą pakeitė automobilių stoginė ir svečių kambariai. Prie miško prigludusio statinio vietoje suprojektuota pirtelė.

Statinių apdailai pasirinktas natūralaus maumedžio ir tamsios skardos („Ruukki“) derinys. Architektai sako, kad medžiagų pasirinkimą lėmė noras architektūrą ištirpinti aplinkoje. Ilgainiui pilkėjantis maumedis koreliuoja su aplinka: „Vietos istorija tęsiasi per transformaciją, seni pastatai virsta naujais, o nauji – pamažu senais.“

Perregimi medžio fasadai pridengia saulę ir suteikia šalia pėsčiųjų tako esančiai sodybai privatumo. Kad neprarastų erdvės pojūčio, namo šeimininkai atsisakė nuo pašalinių žvilgsnių saugančios tvoros.

Natūralią priedangą sodybai suteikia senas vaismedžių sodas, tapęs projekto koncepcijos dalimi. „Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad vaismedžiai kaip medžiai yra nevertingi, jie kertami ir niekam nerūpi. Bet iš tiesų senųjų rūšių obelys gali augti daug metų ir sukurti papildomą vertę aplinkai“, – sako D. Kudinas.

Citata:Iš tiesų senųjų rūšių obelys gali augti daug metų ir sukurti papildomą vertę aplinkai.

Senuosius vaismedžius išsaugoti norėjo ir patys šeimininkai. „Medis turi vertę savo senumu, istorija. Šiuo atveju miesto miško riboje atsiranda sodas. Manau, saugant sodą čia buvo svarbūs vertybiniai, semantiniai dalykai, o ne praktiniai“, – svarsto projekto bendraautorė. Architektai rado ne vieną namo integracijos į sodą būdą, o kai kurie medžiai tapo namo dalimi – viena obelis tiesiog „įsmigo“ į terasą.

Namo interjere išlaikyta pagrindinė lauko ir vidaus ryšio tema. „Interjeras tęsia eksterjerą.

Jo idėja – įrėminti vaizdus už lango, sezonų kaitą, bet neakcentuoti savęs. Erdvė per du aukštus, antresolė, laiptai – namo erdvės gana įdomios pačios“, – pagrindinę interjero idėją aiškina D. Kudinas.

Jo mintį tęsia kolegė L. Malcaitė: „Hole suprojektavome šviesos šulinį – nedidelę erdvę per du aukštus su stoglangiu, todėl vos įėjęs į namą patenki į šviesos sukurtą erdvę. Interjeras atsiskleidžia per šviesą ir erdvę, o visa kita užsipildo vaizdais pro langą.“