Kieme įrengta ugniavietė gali tapti traukos centru, o dailus ugniakuras – žavingu sodo elementu. Kraštovaizdžio architektė Vilma Vebeliūnienė („Saulainė“) sako, kad prašymų numatyti specialią vietą ugniai pastaraisiais metais sulaukia vis dažniau.

Ugniavietės ir ugniakuro sąvokos dažnai vartojamos sinonimiškai. Kraštovaizdžio architektė paaiškina jų skirtumus: „Ugniavietė – bendra sąvoka, kuri apibūdina vietą, kur galima deginti medieną ar kitas degiąsias medžiagas. Tai gali būti tiesiog deginimo plotas, kuris gali būti lauke, sode, miške, stovyklavietėje ir pan. Ugniakuras – vieta arba konstrukcija, kur kuriama ir palaikoma atvira ugnis (naudojant medieną ar kitas degiąsias medžiagas). Jis gali būti įvairių formų, dydžių ir dizaino. Ugniakuras kaip sąvoka apima ir kepsnines, kurios lygiai taip pat turi atvirą ugnies degimo principą ir jose galima kepti maistą.“

Tokia vieta paprastai įrengiama siekiant praktinės naudos – maisto gaminimui ir atpalaiduojančiam bendravimui prie ugnies. Kaip sako V. Vebeliūnienė, mažai kas ugniavietės pageidauja tik kaip sodo dekoracijos.

Populiarumo viršūnėje – sendintas metalas

V. Vebeliūnienė išskiria du lauko ugniakurų tipus: nestacionarius ir stacionarius. Pastariesiems priskiriamos senovę primenančios masyvios konstrukcijos – iš akmens, betono ar metalo pagamintos lauko krosnys ar aukurai.

Populiariausia ugniakurui gaminti skirta medžiaga kraštovaizdžio architektė vadina metalą, nes jis suteikia kiemui lengvumo ir elegancijos, o madingiausiais šiuo metu vadina surūdijusio metalo įspūdį darančius Corten plieno gaminius.

Įvairių formų, dydžių ir stiliaus metaliniai ugniakurai gali būti derinami su karščiui atspariu, skaidriu grūdintuoju stiklu. Tokio tipo ugniakurai paprastai nėra stacionarūs. Kaip ir kilnojamos įvairios stilistikos kepsninės bei griliai.

Darnus santykis su aplinka

Kraštovaizdžio architektė sako, kad, renkantis ugniakurą, itin svarbus vietos kontekstas. „Tradicinėje kaimo sodyboje puikiai dera natūralių, vietinių medžiagų ugniakurai. Dažniausiai tai būna ugniakurai iš akmens ar plytų, atitinkantys kaimišką nuotaiką. Moderniame sode gražiai atrodys ugniakurai iš metalo arba betono. Daugiabučio ar terasos kontekste derės metalo ir stiklo konstrukcija“, – pataria ji.

Jos nuomone, ugniavietės stilius turėtų derėti su sodo aplinka ir savo dizainu, forma bei medžiagiškumu „kalbėtis“ su kitomis sodo detalėmis ar mažąja architektūra, kad vaizdas būtų jaukus, vientisas ar tęstinis. „Svarbiausia, kad ugniakuras atspindėtų ir papildytų aplinkos charakterį bei stilių“, – teigia ji.

Saugumas – pirmoje vietoje

Svarstantiems įsirengti ugniavietę kraštovaizdžio specialistė pirmiausia siūlo apgalvoti vietą, paskirtį, funkcionalumą ir atsakyti sau į keletą svarbių klausimų. Pavyzdžiui, kurioje sodo vietoje ji atsiras, ar ugniavietė tik puoš kiemą, kvies susiburti pasimėgauti ugnies vaizdu bei šiluma, ar tai bus vieta, kur gaminama ir valgoma? „Pavyzdžiui, jei ugniakuras suplanuotas statyti per ugniavietės vidurį, nuo jo sėdimos vietos (pvz., krėslai) gali būti atitraukiamos nuo 1 iki 2 m atstumu (priklauso nuo atviros ugnies ploto). Jei šalia planuojama gaminti maistą, reikėtų išskirti pakankamai vietos maisto ruošimui ir padėjimui“, – praktiniais patarimais dalijasi kraštovaizdžio architektė.

Foto galerija:galerija_001:

Foto galerija.: new_000301881_0

Nepriklausomai nuo atsakymo, ugniavietė privalo atitikti saugumo reikalavimus. Planuojant ugniavietę, svarbu išlaikyti saugius atstumus nuo medžių, pastatų ir kaimynų, vaikų žaidimų aikštelių ar kitų pavojingų vietų. Pagal Priešgaisrinės saugos reikalavimus kietuoju kuru kūrenamas šašlykines, kepsnines, rūkyklas, buitines krosneles, lauko židinius, ugniakurus naudoti leidžiama ne arčiau kaip 6 m nuo pastatų. „Išimtis būtų tuomet, jei kepsninė / įrenginys būtų uždaro tipo ir gamintojas instrukcijoje nurodytų, kad viduje yra saugu kūrenti“, – paaiškina V. Vebeliūnienė.

Ugniai skirta vieta turėtų būti apsaugota nuo stipraus vėjo, kad netrukdytų degimo procesui. Pageidautina, kad vyraujantis vėjas dūmus pūstų nuo sėdinčiųjų krypties. Ugniakuras turėtų stovėti ant stabilaus paviršiaus.

Kadangi ugnies kūrenimui reikia kuro, patogu šalia numatyti saugią vietą malkoms ar anglims laikyti.

Augalai suteikia užnugarį

„Iš estetinės pusės ugniavietė gali būti puikus sodo akcentas, harmoningai derantis su jį supančia aplinka, todėl gražu, jei matyti nors jo nedidelė dalis, kuri naktį gali būti subtiliai paryškinta apšvietimu, pavyzdžiui, į greta augančius augalus“, – apie ugniavietei skirtos vietos planavimą pasakoja pašnekovė.

Kraštovaizdžio architektė sako, kad šalia ugniavietės dažniausiai parenkami jaukų užnugarį kuriantys augalai: „Asortimentas priklauso nuo augalų derinių, parinktų visame sode. Dažnai renkamės kalnines pušis, lanksvas, varpinius augalus, kad vaizdas ramintų, palaikytų struktūrą ir kurtų atostogų nuotaiką.“

Atsakymas į klausimą, želdinti ugniavietę ar palikti ją atviresnę, pašnekovės teigimu, labai priklauso ir nuo vietos konteksto: „Jei ugniavietė su ugniakuru suplanuota kaip elementas, kuris esant reikalui bus naudojamas retai, galima daryti į gruntą įleistą konstrukciją, kad vaizdas žiūrint iš toliau būtų tarsi nematomas ir žvilgsnis neužkliūtų už jokio elemento. Tokiu atveju apsieitume be želdinių. Jei norime sukurti atskirą zoną ir ją paryškinti, kuriame ugniavietę, turinčią užnugarį ir gražų vaizdą su perspektyva. Apželdinimui būtų galima rinktis varpinius, žolinius augalus, derinant juos su visžaliais arba kitais, savo struktūrą per žiemą palaikančiais augalais.“

Šalia ugniakuro galima įrengti įvairaus stiliaus sėdimąsias vietas, valgomąją zoną su stalais ir kėdėmis, atvirą lauko virtuvę su baru, o vaizdą papildyti estetiškais sodo elementais. Pavyzdžiui, „tekančiu“ akmeniu, paukščių girdykla, vazonais ar vietomis, kuriose galėtų augti prieskoniniai augalai, papuošti vietą žibintais ar dekoratyvinėmis vazomis.

Kad ugniavietė funkcionuotų visais metų laikais, V. Vebeliūnienė rekomenduoja šildytuvus, o sėdimas vietas pašiltinti polistireninio putplasčio lakštais.