Šis japoniškas sodas pirmiausia gimė kraštovaizdžio architektės Lauros Popkytės-Fukomoto mintyse, tada popieriuje, o galiausiai – Klaipėdos pedagoginės psichologinės tarnybos kiemelyje.

Nė 6 arų nesiekiantis uždaras stačiakampio formos vidinis kiemas idealiai tiko kraštovaizdžio architektės L. Popkytės-Fukomoto projektui – jaukiam, ramybe alsuojančiam japoniškam sodui. Tokios aplinkos labai reikėjo tiek psichologinę pagalbą sunkumų patiriantiems tėvams teikiantiems darbuotojams, tiek ir tarnybos klientams. Dirbti ir ilsėtis, nes įrengus sodą kai kuriuos užsiėmimus galima vesti lauke.

Kraštovaizdžio architektė sako, kad įrengdama šį sodą siekė harmonizuoti aplinką ir pabrėžti žmogaus sveikatai ir vidinei ramybei tokį svarbų žmogaus ryšį su gamta. Šiam projektui ji pasirinko Kuršių marių temą ir akmenų sodo (karesansui) stilistiką. Taip vadinami sauso kraštovaizdžio sodai, kuriuose nenaudojant vandens sukuriami vandenynų, upių, ežerų, krioklių vaizdai su jais supančiais kalnais ir uolėtomis pakrantėmis. Vandens vaizdas sode perteikiamas akmens skalda. Išlaisvinus vaizduotę skaldoje galima pamatyti į krantą besiritančias marių bangas, skalaujančias Gervės, Vėžlio ir kitų salų pakrantes.

Kraštovaizdžio architektės idėjai įgyvendinti puikiai tiko teritorijos senbuviai – šakotas gluosnis, alyvos, vyšninė slyva, gudobelė, kalninė pušis. Autorės teigimu, prižiūrimi kasmet formuojami senbuviai augalai suteiks sodui žaliosios ažūriškos skraistės foną.

Šalia senųjų augalų pasodinti nauji skirtingus metų laikus atspindintys medžiai ir krūmai. Plaštakiškasis klevas tikrąjį savo grožį atskleidžia rudenį, tačiau dekoratyviai atrodo ir kitais metų laikais. Juodoji pušis suteikia sodui pastovų vaizdą ir tvirtumą. Pavasarį sode akį džiugina senoji slyva, azalijos, rododendrai ir japoninė sakura.

Sodo kompozicijoje išreikšta Gervės ir Vėžlio sala. Japonų mitologijoje vėžlys ir gervė yra laikomi ilgaamžiškumo simboliais. Tikima, kad gervė gali gyventi 1000 metų, o vėžliai net 10 tūkst. metų.

Gervės saloje paliktas gluosnis įprasmina vandens gamtovaizdžio prigimtį – jis padėjo sukurti marių įvaizdį. Po gluosniu buvusį seną betoninį baseiną pakeitė medinė terasa, nuo kurios galima apžvelgti visą sodą. Be to, tai puiki vieta susibūrimams. „Po gluosniu esanti sėdėjimo zona kviečia sodo lankytoją ramiai prisėsti medžio šešėlyje, pasiklausyti lapų šnarėjimo, įsiklausyti į šalia pastatyto akmens indo (čiosubači) vandens lašėjimą. O virš sodo praskrendančios žuvėdros suteikia papildomą garsų pojūtį ir jausmą, lyg marios akmens skaldos pavidalu išties ramiai skalautų krantą“, – sako L. Popkytė-Fukomoto.

Vėžlio salos priekyje esantis akmuo simbolizuoja vėžlio galvą, šonuose pavaizduotos vėžlio kojos.

Pastatą juosia terasinių lentų takas, kuriuo galima apeiti sodą ir stebėti jį iš visų pusių. Sodo gale esanti erdvė yra skirta kaniterapijai. Čia vyksta vaikų užsiėmimai su šunimis, be to, ant vejos smagu pavaikščioti basomis.

Iš tarnybos patalpų į sodo gale esančią terapinę erdvę veda akmeninis takas. Kaip aiškina sodo autorė, Brastos takas simbolizuoja vidinio palengvėjimo kelią, kuris perkelia iš sunkiai išsprendžiamos būsenos į palengvėjimą.

Svarbūs japoniško sodo elementai – akmeniniai vandens indai, kuriuos sukūrė klaipėdietis skulptorius Andrius Sasnauskas. L. Popkytė-Fukomoto aiškina, kad vandens indai skirti kūnui ir sielai apsivalyti. Jų kilmė susijusi su arbatos gėrimo ceremonija Japonijoje. Bambukiniu samteliu pasėmus vandens, pirmiausia juo reikėtų nulieti kairį, paskui dešinį delną ir galiausiai, vandeniu suvilgius burną, su vandens likučiu samtelyje nulieti paties samtelio kotą. Taip paruošiamas švarus samtelis kitam sodo lankytojui.

Foto galerija:galerija_001:

Foto galerija.: new_000287322_0

Toks savo vidaus apvalymas suteikia galimybę mėgautis sodu lengvesnėmis mintimis, ritualas suteikia paslapties ir įneša ramybės. Atliekamų veiksmų metu žmogaus mintys persikelia į sodo aplinką, už nugaros paliekant savo kasdienius rūpesčius.

Šalia takelio pastatytas A. Sasnausko sukurtas akmeninis žibintas. Jis pažymėtas japonišku hieroglifu ir žalčių figūromis – dviem apsaugą reiškiančiais ženklais. Architektė sako, kad žibintas nurodo kelio kryptį, jis – lyg orientyras kelyje.