Vėtrungė – vėjo kryptį rodantis eksterjero dekoro elementas. Jos funkcija šiandien jau nustumta į antrą planą, nors anksčiau, ypač uostamiesčiuose, buvo svarbus informacijos šaltinis. Šiandien vėtrungės paprastai įrengiamos dėl estetinių priežasčių. Jas puošia gaidžiai, žirgai ir kiti gyvūnai ar kasdienybės elementai. Išskirtinį paveldą esame sukaupę Baltijos jūros pakrantėje – čia vėtrungės pirmiausia naudotos ženklinti laivams ir tik vėliau persikėlė į krantą.
Fiksuojama, kad rašytiniuose šaltiniuose vėtrungė pirmą kartą paminėta dar 139 m. pr. Kr. Tiesa, savo išvaizda ji nepriminė šių dienų vėjo kryptį rodančio įrankio ir buvo panašesnė į siūlą, tad savo funkciją atliko, bet akies nedžiugino. Nuo seno vėtrungės buvo įprastos ant katedrų, pilių ar bažnyčių bokštų, ilgainiui persikėlė ir ant nuosavų ar administracinės paskirties pastatų.
Vėjo vis blaškomos vėtrungės dažniausiai gaminamos iš metalo ar medžio. Istorinės vėtrungės buvo puoštos miesto heraldikos elementais ir pasaulio kryptis simbolizuojančiomis raidėmis. Bažnyčių vėtrungės neretai yra jas globojančio šventojo simbolio formos. Pavyzdžiui, šv. Petro vardu vadinamos bažnyčios neretai turi rakto formos vėtrungę.
Gana įprastas vaizdas – ant bažnyčios bokštų „tupintis“ gaidys. Seniausia išlikusi šio naminio paukščio formos vėtrungė buvo pagaminta 820 m., ji saugoma Lombardijoje. Popiežius Grigalius I gaidį laikė tinkamu būti krikščionybės simboliu dėl nuorodos į Evangeliją pagal Luką. Taip jis pradėtas naudoti ant bažnyčios bokštų. IX a. popiežius Nikolajus I įsakė šios formos vėtrungę įrengti ant kiekvienos bažnyčios bokšto.
Tiesa, tai tik viena iš teorijų. Kiti šaltiniai teigia, kad gaidys yra saulės simbolis ir būtent ši priežastis lėmė, kad kasryt bokštuose saulę pasitinka būtent jis. Visgi logiką mėgstantys žmonės paaiškina dar paprasčiau – gaidžio uodega yra tiesiog tinkama „pagauti“ vėją ir jo populiarumą lėmė praktiškumas, o ne simbolinės reikšmės. Gaidžio formos vėtrungė pernai vėl sugrąžinta ir ant garsiosios po gaisro restauruojamos Paryžiaus Dievo Motinos katedros. Ankstesnę vėjarodę ugnis nepataisomai sugadino, tad nuo šiol paryžiečius ir miesto svečius džiugins naujas, bet tos pačios formos kūrinys.
Lietuvoje, ko gero, žinomiausios Kuršių regiono vėtrungės, jomis buvo žymimi marių pakrantėse įsikūrusių gyvenviečių žvejų laivai. Kuršių marių vėtrungių gamyba 2019 m. netgi įrašyta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Kiekvienas Kuršių marių kaimas turėjo skirtingų spalvų ir geometrinių figūrų ženklinimą. Pavyzdžiui, juodą ir baltą spalvas gavo Kuršių nerijos gyvenvietės ir Klaipėda, raudoną ir baltą – dabartiniai Šilutės ir Klaipėdos rajonai. Nors senųjų laivų Kuršių marių pakrantėse jau nebepamatysite, vėtrungė vis dar išlieka dažnu elementu, puošiančiu suvenyrus, įsigyjamus šiame krašte ir iškeliaujančius į namus visoje Lietuvoje bei užsienyje.