Lietuvoje lauko tualetais iki šiol vis dar naudojasi ne tik dalis sodybų, sodų bendrijų ar vienkiemių gyventojų, bet ir sostinės centre gyvenančių žmonių. Nemalonus kvapas ar jų priežiūra nėra vienintelės lauko būdelių problemos – jos teršia gruntinius vandenis ir aplinką, kenkia sveikatai. Europos Sąjungos tikslas, kurio siekia ir Lietuva, – kad daugiau nei 2 tūkst. gyventojų turinčiose gyvenvietėse nuotekos būtų tvarkomos centralizuotai. Tikslas, anot ekspertų, beveik pasiektas, be to, lauko tualetus pamažu keičia aplinkai draugiškesnės alternatyvos.

Kontroliuos griežčiau

Sodybose ar namuose, kur nėra vandens ir nuotekų valymo sistemų, gyventojai nuotekas iki šiol vis dar pila į nesandarias, dažnai ūkio būdu įrengtas, duobes, kurios tampa bakterijų veisyklomis, nuotekose randama vis daugiau buitinės chemijos likučių: įvairių valiklių, skalbiklių, dezinfekavimo priemonių – cheminės medžiagos, patekusios į aplinką, užteršia dirvožemį ir gruntinius vandenis.

Nesandarios duobės teršia gruntinius vandenis ir jais maitinamus šulinius, kelia pavojų užteršti požeminius vandenis, kurie Lietuvoje yra pagrindinis geriamojo vandens šaltinis.

Vis dar pasitaiko atvejų, kai nuotekos neteisėtai išleidžiamos į aplinką: dalis taip besielgiančiųjų teisinasi neturintys lėšų nuotekoms tvarkyti laikantis reikalavimų, kai kurie tiesiog nenori investuoti arba jų namų nepasiekia centralizuotai nutiesti nuotekų valymo tinklai, todėl jie renkasi aplinkai nedraugiškus būdus.

Kaip komentavo Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės patarėjas Kastytis Gedminas, nuo sausio 1-osios pradėjusios veikti Aplinkos ministerijos sukurtos Nuotekų tvarkymo informacinės sistemos (NTIS) pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad į aplinką nepatektų nevalytos nuotekos.

„Naudojant šios sistemos sukauptus duomenis bus efektyviau kontroliuojamos individualių nuotekų tvarkymo sistemos. Sukaupta informacija galės remtis aplinkosaugininkai, o atsakingos įmonės informacinėje sistemoje taip pat galės matyti rizikingas vietas ir laiku imtis prevencinių veiksmų suvaldyti potencialius taršos šaltinius. Bus lengviau užkardyti atvejus, kai nelegalūs nuotekų vežėjai arba privatūs asmenys nuotekas išleidžia tam neskirtose vietose arba į šalia esantį vandens telkinį, atsiras galimybė kontroliuoti, ar įrenginiuose nuotekos išvalomos tinkamai“, – paaiškino K. Gedminas.

Nuo šiol individualių namų savininkai, įsirengę biologinio valymo ir septiko tipų individualius nuotekų tvarkymo įrenginius, kartą per metus neturėtų pamiršti atlikti į aplinką išleidžiamų nuotekų tyrimą, kuris patvirtintų, ar išleidžiamas į aplinką išvalytas vanduo atitinka normas ir neteršia aplinkos.

Sprendimas sodyboje ir statybvietėje

Aplinkotvarkos bendrovės „Ecoservice“ teritorijų priežiūros verslo direktorė Diana Lubė primena, kad, jei nėra galimybės nuotekas tvarkyti centralizuotai arba įsirengti vietinius nuotekų valymo įrenginius – per brangu, aplinkai kur kas draugiškesnė alternatyva nei taršios lauko būdelės – biotualetai, tinkami naudoti vasarnamiuose, kaimo sodybose ar sodų bendrijose, kur žmonės atostogauja ar ilsisi savaitgaliais.

Statant ar remontuojant gyvenamąjį namą, patogumų pastate laikinai dažniausiai taip pat nebūna, todėl gyventojai, atliekantys statybų ar remonto darbus, šiuo laikotarpiu taip pat gali rinktis aplinkai ir sveikatai draugišką sprendimą – biotualetus. „Žmonių sąmoningumas auga, jie domisi ir renkasi aplinkai draugiškesnes alternatyvas, o netvarkingos lauko būdelės ar nuotekomis teršiama aplinka nebetoleruojama“, – sakė D. Lubė.

Biotualetas atitinka kilnojamojo daikto sąvoką ir nėra statinys, tad, statant jį nedideliame sklype ar tankiai apgyvendintuose rajonuose, nereglamentuojamas atstumas iki sklypo ribos, nebūtina laikytis apsaugos zonų nuo geriamojo vandens šaltinių ir gręžinių.

Prireikus kartu su biotualetu galima papildomai naudoti ir kubines vandens talpas, o šiltuoju metų laiku – lauko kriaukles. Atsižvelgiant į gyventojų poreikius, bet ne rečiau nei kas keturias savaites, biotualetai išvalomi aukšto slėgio įranga ir specialiomis cheminėmis priemonėmis, rūpintis biotualeto priežiūra patiems gyventojams nereikia.

Reikalavimus įgyvendino

Viena svarbiausių priemonių, kuria remiantis siekiama apsaugoti aplinką nuo išleidžiamų nuotekų žalingo poveikio, – Europos Sąjungos Miesto nuotekų valymo direktyva. Direktyvoje numatyta, jog ne mažiau kaip 98 proc. nuotekų, susidarančių gyvenvietėse, kuriose gyvena daugiau nei 2 tūkst. gyventojų, būtų surenkama centralizuotomis nuotekų surinkimo sistemomis.

2017 m. Europos Komisija informavo Lietuvą, jog 58 gyvenvietėse per mažai namų ūkių prisijungė prie centralizuotos nuotekų sistemos, tačiau per pastaruosius kelerius metus direktyvos reikalavimas įgyvendintas 48 gyvenvietėse. Šiuo metu Kybartams, Eišiškėms, Ariogalai ir Šeduvai šios direktyvos reikalavimai nebetaikomi, nes jose gyvena mažiau nei 2 tūkst. žmonių.

Iš likusių 6 gyvenviečių keturiose – Nemenčinėje, Pabradėje, Švenčionyse ir Švenčionėliuose – šiuo metu pabaigti centralizuotų nuotekų surinkimo sistemų plėtros projektai – iki 2024-ųjų pabaigos planuojama prie jų prijungti gyventojų būstus.

Užtikrina centralizuotą nuotekų tiekimą

Ar galės nuotekas tvarkyti centralizuotai, priklauso ne tik nuo gyventojų norų. Dalis sostinės gyventojų susidūrė su situacija, kai, pastačius keliasdešimt individualių namų, kilo iššūkių juos prijungti prie nuotekų tvarkymo infrastruktūros, mat reikalinga nuotekų siurblinė, kainuojanti maždaug 150 tūkst. eurų. Kaip pavyksta išspręsti panašias problemas?

Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės patarėjas K. Gedminas komentavo, jog savivaldybių pareiga – užtikrinti geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų paslaugų teikimo prieinamumą gyventojams, o viešojo geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo atsakomybė – užtikrinti infrastruktūros plėtrą bei vartotojų įrenginius prijungti prie geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo tinklų.