Visuomeninių interjerų kūrėjo architekto Mariaus Mateikos projektus dažnai lydi komplimentai ir apdovanojimai. Neabejojama, kad jų sulauks ir naujausi kartu su kolegomis jo kurti darbai – Vilniaus kongresų rūmų ir Klaipėdos muzikinio teatro interjeras. Interviu – apie „patyrimui“ skirtų erdvių kūrimo niuansus.

Mariau, projektuojate biurus, restoranus, kultūrines erdves. Neseniai pristatėte Kongresų rūmų interjerą, baigiate ir rekonstruojamo Klaipėdos muzikinio teatro interjerą. Kuo jums patrauklus viešųjų erdvių kūrimas?

Viešosios erdvės įdomios tuo, kad jos yra labai skirtingos savo paskirtimi. Į biurą visi eina dirbti, į restoraną – bendrauti, į barą – atsipalaiduoti, į klubą – flirtuoti ir t. t. Muzikinis teatras arba salė skirta simfoniniam orkestrui, dar kita kategorija. Tai erdvės, skirtos giluminiam patyrimui ir pajautimui. Sakyčiau, kad jos šiek tiek sakralinės, transcendencinės. Bent jau mes taip kurdami matome.

Kuriant privatų interjerą paprastai pakanka patenkinti vieno užsakovo interesus ir poreikius. Į ką turite atsižvelgti, kiek interesų paprastai turite suderinti kurdamas visuomeninę erdvę?

Privatus interjeras visada intymesnis, labiau suasmenintas. Santykis su klientu čia labiau orientuotas į jo vidinį pasaulį. Visuomeniniuose interjeruose kryptis visada į išorę, tai skirta masėms, todėl dažniausiai su klientu žvelgiame ta pačia kryptimi. Asmeninių interesų čia tikrai nedaug, dažniausiai dominuoja abipusis sutarimas, kam ir kodėl tai darome.

Apsistokime prie Kongresų rūmų ir Klaipėdos muzikinio teatro. Abu objektai – muzikai, žiūrovui skirtos erdvės, reikalaujančios geros akustikos. Tačiau viena labiau skirta simfoninei muzikai, kita – teatrui. Kokius sprendimus tai lėmė?

Šios dvi erdvės, nors ir panašios, iš tikrųjų labai skirtingos. Simfoninio orkestro salė labiau skirta ausims, todėl prioritetas, be abejo, yra akustika ir geras skambesys. Tačiau, priešingai nei teatre, čia niekada neužgęsta šviesos, tad salė lieka apšviesta, erdvė „dalyvauja“ koncerto metu.

Teatro erdvėje akustika taip pat labai svarbi, bet kitokia, kur kas universalesnė, skirta platesniam spektrui veiklų. Dalis spektaklių – natūralūs akustiniai, be papildomo įgarsinimo, dalis pilni specialiųjų efektų, gausūs papildomų, garsą sustiprinančių priemonių, todėl čia kartu su akustikos specialistais sukūrėme mobilią apdailos plokščių sistemą, kuri prireikus transformuojasi. Taip keičiami akustiniai erdvės parametrai adaptuojant salę spektakliui / renginiui.

Citata:Sukūrėme visiškai naują, begėdiškai egoistišką erdvę, kuri niekaip nereflektuoja to, kas jau sukurta, bet viskas dėl tobulo garso.

Ar ypatingos akustikos reikalavimai neriboja kūrybinių interjero idėjų?

Riboja. Bet, kaip paradoksaliai tai beskambėtų, tie apribojimai suteikia naujų galimybių. Mes, kaip kūrėjai, esame priversti išeiti iš komforto zonos ir ieškoti naujų priemonių savo estetiniams tikslams pasiekti. Kartais akustiškai netinkamos plokštumos, kartais akustiškai netinkamos medžiagos... Tai verčia ieškoti ir atrasti.

Kokią įtaką Kongresų rūmų ir Klaipėdos muzikinio teatro interjerui padarė pastatų architektūra?

Klaipėdos architektūros plastika tikrai davė toną visam interjerui – bandome išlaikyti „tą pačią liniją“. Kongresų rūmų istorija sudėtingesnė. Tai nėra naujas statinys. Jis labai sudėtingų geometrinių formų, tikrai įdomus pastatas (su pagarba autoriui Edmundui Stasiuliui). Į tą esamą kūną mums teko įsprausti visiškai naują akustinę kokybę, ir ne bet kokią. Garso kokybės reikalavimai buvo keliami kaip naujai simfoninio orkestro salei, pagal aukščiausius standartus. Šiek tiek apgailestaudamas galiu pasakyti, kad nepavyko išlaikyti esamos pastato nuotaikos. Sukūrėme visiškai naują, begėdiškai egoistišką erdvę, kuri niekaip nereflektuoja to, kas jau sukurta, bet viskas – dėl tobulo garso.

Papasakokite plačiau apie Kongresų rūmų interjero koncepciją. Kas tapo šio interjero atspirties tašku?

Kaip ir minėjau, bendro su buvusiu interjeru liko nelabai daug. Užsakovo lūkesčiai geram garsui buvo tikrai dideli. Sąvoka „gera akustika“ skamba gana paprastai, bet čia kalbame apie 30 akustinių parametrų, tokių kaip aidėjimo trukmė, skambėjimo aiškumas, kalbos raiškumas, garso šiltumas ir t. t. Visiems šiems parametrams įgyvendinti reikia skirtingų priemonių. Mes pasirinkome „lego konstruktoriaus“ filosofiją. Konsultuodamiesi su akustikais (projekto akustinę dalį rengė komanda „Akustika plius“) išdirbome kelis tipinius elementus (rombus, trikampius, lygias, rievėtas plokštumas) ir tik tada iš jų pradėjome konstruoti interjerą. Manau, šis pasirinkimas ir buvo sėkmingo rezultato garantas, nes turėdami atskiras detales, jas keisdami vietomis, kur reikia – pridėdami, kur reikia – atimdami, gavome akustiškai ir estetiškai subalansuotą rezultatą.

Naujasis Kongresų rūmų interjeras džiugina žiūrovus, bet tikriausiai daug galvojote ir apie muzikantus, čia dirbančius žmones? Kas projekte daryta specialiai dėl jų?

Deja, projektas apima tik pagrindinę koncertų salę, likusioje erdvėje atlikti tik būtiniausi darbai, tad radikalių pokyčių neišvysite, bet salėje viską darėme dėl atlikėjų, kad jų atlikimas skambėtų kuo puikiau. Vienas iš akustinių parametrų yra „muzikantų tarpusavio palaikymo indeksas“ (angl. support measure ST1). Kas pasakys, kad tai ne dėl muzikantų (šypsosi).

Pakomentuokite Kongresų rūmų salės apdailą. Kaip rinkotės medžiagas ir spalvas?

Kaip galite matyti, salė labai monochromiška. Dominuoja dvi spalvos: smėlio ir juoda. Kadangi pastato ir pagrindinės koncertų erdvės geometrija labai sudėtinga, nutarėme, kad su spalvomis persistengti nereikia. Medis (ąžuolas) taip pat pasirinktas neatsitiktinai. Užsakovai pageidavo, kad mūsų rezultatas primintų klasikinį tokių salių įgyvendinimą. Sutarėme, kad medinis interjeras bus tinkamiausia interpretacija.

Akivaizdu, kad ypatingą dėmesį skyrėte salės apšvietimui. Kokius svarbiausius akcentus išskirtumėte?

Kaip jau minėjau, salės konfigūracija – gana sudėtinga, tai nėra nei klasikinis vadinamasis vineyard (kai salė turi terasas, balkonus), nei shoebox (kai salė – švarus stačiakampis). Išradinėjome dviratį prisitaikydami prie keistos rombo formos erdvės ir gavome tikrai labai keistą, akustiškai teisingą, bet nelabai gražią, įvairiais kampais laužytą formą, tad apšvietimas čia atlieka itin svarbią maskuojamąją funkciją. Vertikalus apšvietimas visu sienų perimetru yra tarsi mūsų kamufliažas, paslepiantis tai, kas nėra svarbu, ir išryškinantis tai, kas būtina.

Netrukus turėtų atsidaryti iš esmės atsinaujinęs Klaipėdos muzikinis teatras. Kokius esminius pokyčius pamatys žiūrovai, atėję į rekonstruotą teatrą? Ar yra detalių, kurias išsaugojote senajame pastate?

Pokyčių bus daug, nes išlieka tik administracinis korpusas – teatro salės ir kitos pagrindinės erdvės lankytojams projektuojamos visiškai naujai. Pokyčių tikrai netrūks. Senojoje dalyje išlaikėme istorinę „kolonų salę“ su joje kabančiu originaliu sietynu. Visa kita yra visiškai nauja ir atliepia naują plastišką, parametrizuotą priestatą.

Foto galerija:galerija_001:

Foto galerija.: new_000311596_0

Kokius pagrindinius Muzikinio teatro interjero akcentus kaip autorius norėtumėte išskirti?

Interjere deriname sunkiai tarpusavyje suderinamus elementus, plastiką ir griežtą geometriją. Niekur nieko panašaus nesu matęs, tai drąsus ir, tikiu, teisingas sprendimas. Taip pat naudojame unikalų sienų dekorą ir tekstūrą, kurią atlieka labai talentingi dekoratoriai. Vietomis interjeras labiau primins vientisą skulptūrą nei atskirus dekoro elementus. Viešoms erdvėms sukūrėme unikalų kilimo raštą, kuris atspindi viso pastato plastiką.

Kaip kuriant Klaipėdos muzikinio teatro interjerą pavyko suderinti estetiką ir funkcionalumą?

Kalbant bendrai, tai – visada priešybės. Estetika ir funkcija nėra lygybės ženklas. Ir mums, kuriantiems, visada yra iššūkis, kaip tai suderinti. Be abejo, kuriant teatrą, kaip ir bet kurią kitą erdvę, pirmiausia yra funkcija. Kokia yra ta teatro funkcija? Mūsų supratimu, ši erdvė skirta „patyrimui“. Juk žmonės į teatrą pirmiausia susirenka ne pasėdėti, pamatyti, pasiklausyti ar išgerti kavos, jie čia susirenka patirti. Tad mūsų interjero paskirtis – tarnauti šiai funkcijai, t. y. kurti patyrimo nuotaiką nuo pat to momento, kai žiūrovas praveria laukines duris.

Interjero funkcija, mūsų akimis, panaši į apšildančios grupės prieš pagrindinį koncertą. Juk nuo to, koks bus žiūrovo kelias, priklausys ir jo nuotaika, t. y., jei mes tinkamai jį pasitiksime įėjusį pro duris, nuvilksime paltą rūbinėje, palydėsime laiptais, pasodinsime į kėdę, jo nusiteikimas būsimai dramai bus atitinkamas. Todėl daug dėmesio skiriame ne tik koncertų salėms, bet ir bendrosioms erdvėms, ypač rūbinei. K. Stanislavskis sakė, kad teatras prasideda nuo rūbinės. Manau, jis buvo teisus.

Kokią įtaką teatro interjerui turėjo jo vieta?

Jūros ir Klaipėdos miesto tema mūsų interjere užima nemažai vietos. Tiek pastato plastiška architektūra, tiek faktas, kad teatras yra prie jūros, lėmė mūsų kryptį interjere. Čia dominuoja plastiškos minkštos formos, reflektuojančios į pastato tūrį bei interpretuojančios pajūrio, smėlio temą. Spalvinis koloritas taip pat artimas pajūrio smėlio, Klaipėdos raudono molio plytiniams fasadams. Tiesą sakant, didžioji interjero dalis bus tiesiogine ta žodžio prasme „molinė“, nes sienų apdaila ir dekoro elementai kuriami iš tikro molio. Kai baigsime, manau, tai bus didžiausia vientiso molio dekoracija Lietuvoje.